Jonas Gasiūnas – grupės "Angis" steigėjas ir varomoji jėga – į lietuvių tapybą atėjo devintojo dešimtmečio viduryje su neoekspresionizmo banga. Jo ankstyvuosiuose gestinės tapybos paveiksluose, kuriuose susipina kasdienybės ir mitų motyvai, pagrindinė išraiškos priemonė yra ryškios dekoratyvios spalvos. Dešimtojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo kurti ir skulptūras. Šios srities bandymus vainikuoja 1995 metų didžiulė instaliacija Pelenų sodas, sudaryta iš šimto pilkų ir rusvų irstančių, dūlėjančių skulptūrinių objektų iš medžio žievės ir kitų neįprastų medžiagų.

Pastarąjį dešimtmetį Gasiūnas ir tapyboje atsisako ryškių spalvų – pagrindinį dėmesį sutelkia į piešinį ir sukuria neįprastą techniką. Didžiulio formato drobėse jis groteskiškai ir ironiškai interpretuoja pseudopatriotinę istorinę ir religinę populiariąją ikonografiją. Jis tapo tiek Vytauto Didžiojo ar Aušros vartų madonos tema, tiek socialines, politines aktualijas. Herojais jis pasirenka ir savo jaunystės – hipių periodo – jaunimą. Paveikslų fonus jis tapo plačiais gestais, didelėmis, kai kada net daugiasluoksnėmis plokštumomis ir jose kontūrinėmis juodomis akrilo ar pilkos liepsnos bei dūmų sukurtomis linijomis išvedžioja figūrų, veidų ir daiktų siluetus.

Spalvinių plokštumų susiliejimas ir trūkčiojančios linijos paveiksluose turi metaforišką reikšmę – atskleidžiama įtampa tarp tų epizodų, kurie įstringa į atmintį ir tų, kurie nugrimzda užmarštin. Figūros čia paverčiamos šešėliais, dažnai sunku juos identifikuoti, tačiau emocijos perteiktos labai ekspresyviai. Milda Žvirblytė, nuosekliausia Gasiūno kūrybos tyrinėtoja, rašo: „Efektas, kuris susidaro žiūrint į vienoje plokštumoje sugretintus kadrus, panašus į tą, kai greta stovinčių TV ekranų rodomi skirtingų kanalų vaizdai žiūrovo akyse susilieja: ieškai prasmės tarp absoliučiai nieko bendra tarpusavyje neturinčių, iš skirtingų kontekstų su skirtingu turiniu vaizdų. Prasminiai ryšiai tarp atskirų paveikslo figūrų ar vaizdų yra konceptualūs ir remiasi ne simboliais. Mintis nenuosekli, pasikartojanti ar nutrūkstanti, intuityvi, besiplėtojanti per analogijas. Tarp sugretintų kadrų, vaizdų sluoksnių veriasi prasmės bedugnės.“

Vis dėlto paveikslai neįgauna literatūrinio pasakojimo formos, nes yra fragmentiški. Neįprasta žvakės ir liepsnos technika tapytojas suteikia metaforoms reikšmę. Gasiūnas sako: „Man reikėjo universalesnio metodo. Dūminė linija išsprendė šią problemą. Viskas, ką ja naudodamas vaizduoju, gali būti suprantama kaip fikcija. Tai – tik dūmas. Šis paprastas suvokimas atveria kelią į daugiasluoksnį pasakojimą. Be to, dirbti su degančia žvake rankoje ‚civilizacijos tamsybėse‘ yra ganėtinai ironiška. Besigilinant į kūrinių metrikas turi tai pajusti. Suprasdamas, kad šiuolaikinis menininkas juokauja ne iš smagumo, o dėl to, kad tokiu būdu jis teigia tiesą, į šį metodą pradėjau žiūrėti rimtai. Stengiuosi, kad metrikos atspindėtų darbo procesą, piešimą žvakės liepsna kaip apvaliu dūmuose padažytu teptuku.“

Menininkas, kitaip nei kiti lietuvių ekspresyviai kuriantys tapytojai inspiracijų randa ne vietinėje tradicijoje, bet vokiečių neoekspresionistų Georgo Baselitzo, Martino Kippenbergerio, Vernerio Büttnerio ir Sigmaro Polke kūryboje. Gasiūnui artimas šių tapybos agresyvumas, antimiesčioniškos nuotaikos ir eksperimentavimas su naujomis medžiagomis ir technikomis. Daug energijos jis skiria tarptautiniams ryšiams – kuria bendrus projektus su ieškojimais jam artimais danų ir estų menininkais.

Raminta Jurėnaitė