Sparčiai populiarėjanti jauna tapytoja parodose aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta daugiau nei 30 parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Tais pačiais metais dalyvavo „Artist in residence“ programoje Austrijoje, kur sukūrė kūrinių ciklą bendravimo per atstumą, iškreiptos erdvės ir laiko temomis. Menininkė pasakoja: „Vienoje sukurtuose darbuose viskas matoma pro kameros akutę. Tai susiklostė savaime – žiūrint į savo vaikų nuotraukas kompiuteryje ar bendraujant su jais vaizdo pokalbiais. Juk tai dažnas Lietuvos emigrantų tėvų ir vaikų ryšys – per skype pokalbius ar nuotraukas. Pastebėjau, kad ir kitose situacijose vis dažniau žiūriu per fotoaparato akutę – į miestą, meną, žmones.“

Vienu ar kitu būdu vaikus liečiančios temos nuolat kartojasi Kyzikaitės kūryboje. Gilintis į šiuos jautrius ir visuomenėje labiausiai manipuliuojamais klausimais (ugdymas, gydymas, grėsmės) tapytoją paskatino jos pačios aktualijos: augina du vaikus. Žiniasklaidos skandalai, sako menininkė, nebuvo išeities tašku, tiesiog sutapo tai, kad panašiu metu tapytoja mąstė apie pedofilijos grėsmę, televizijos poveikį (kai animacinio filmuko pertraukose pasirodo skandalų besivaikančios kriminalistikos šiurpūs anonsai), nerimą dėl masiškai siaučiančių ligų. Spalvotų piešinių cikle „Ligos istorija“ (2009) Kyzikaitė į vieną plotą talpina siluetinius vaikų atvaizdus ir medicinines diagramas, moksliškus organų piešinius tokiu būdu priešindama racionalų ir emocinį vaiko ligos supratimą.

Tapytojos drobėse vyrauja plakatinė stilistika: riebios, apibendrintos piešinio linijos, jungiami skirtinga maniera atlikti vaizdai, siekiama efektingumo. Kyzikaitė, kaip ir daugelis jaunų Lietuvos menininkų ne tik tapo, bet turi dirbti ir pastovesnį atlygį garantuojančių darbų: „Duonai užsidirbu kurdama internetinę reklamą. Ten reikia trumpa žinute pranešti idėją. Tapyboje irgi stengiuosi trumpai ir aiškiai parodyti tai, ką noriu pasakyti“. Reklaminė retorika ir tapyboje gana ryškiai justi, galbūt todėl ir platesnė visuomenė lengvai perskaito menininkės darbus. Skirtingos kategorijos vaizdai jungiami mechaniškai ir tokiu būdu parodomas medijų nuolat iškraipomas pasaulio suvokimas.

Iki jos, ligos ir ligoninių temą nuosekliausiai ir giliausiai savo kūryboje analizavo Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007). Kyzikaitės darbuose galima atrasti kiek panašų į Rožanskaitės medicininės įrangos traktavimą: svetimi, šalti įrenginiai atrodo labiau grėsmingi nei galintys padėti išgyti. Tačiau Jolantos atveju visos temos liečiamos iš asmeninės pusės, yra dienoraštinio pobūdžio. Rožanskaitės kūriniai daugiau apie empatiją ir skausmo fenomeną apskritai.

Tapytoja dažniausiai kuria serijomis, taip ne tik vizualiai, bet ir struktūra priartėdama prie komiksų estetikos. Neretai galima atrasti atvirų ir užmaskuotų autoportretų, kurie neidealizuoja, o atvirkščiai – atskleidžia portretuojamąją gana žiauriomis grimasomis.

Monika Krikštopaitytė