Henrikas Čerapas priklauso 1989 metais įsikūrusios grupės Angis branduoliui ir yra vienas geriausiai jos programą atspindinčių atstovų. Jis ir kiti grupės menininkai Kauno Stepo Žuko technikumo bendramoksliai – Jonas Gasiūnas, Ričardas Nemeikšis, Rimvidas Jankauskas-Kampas, Vytautas Dubauskas, kuriems dėstė jų tikruoju mentorium tapęs Alfonsas Vilpišauskas, – siejo savo kūrybą su kaunietiškos ekspresionistinės tapybos mokyklos tradicija. Būtent jie atgaivino aktyvų Vilniaus ir Kauno menininkų bendradarbiavimą.

Ankstyvojo periodo Čerapo drobėse – uždaras, hermetiškas kambario ir dirbtuvės aplinkos pasaulis, artėjančio vakaro prieblandoje tapomos durys, paprasčiausi daiktai ir kambarinis augalas – alijošius. Visi šie motyvai drobėse daug didesni nei tikrovėje ir neįgauna realumo. Pilkose, sidabriškai žalsvose ar prigesintose rusvose plokštumose jie tik sąlygiškai nužymimi virpančiomis linijomis ir liejasi su fonu. Tai ne daiktų ar augalų realūs atvaizdai, bet jų plazdenančių šešėlių ir atspindžių paveikslai. Visos formos supaprastintos, raiškios, įvairiai niuansuojami kone monochrominių paveikslų spalvų tonai.

Čerapo paveikslai – savaimingas kontempliacijos ir ekspresijos derinys. Matinės prigesintos pilkos, žalsvos ir rusvos spalvos nuteikia melancholiškai, sukuria vienišumo asociacijas. Tapydamas ekspresyviais gestais, ryžtingai išvedžiodamas dinamiškas susipinančias augalų siluetų linijas ir trumpais, judriais eskiziškais gestais perteikdamas šviesos virpesį menininkas sukuria ne tik tylos, ramybės, bet ir vidinio nerimo asociacijas. Aplinkos stebėjimas virsta savistaba, pereina į savo vidinių būsenų fiksavimą. Apšvietimas ir nuotaika čia, rodos, nuolat keičiasi.

Po 1990-ųjų keičiasi Čerapo paveikslų temos ir raiškos būdas. Intymių, poetiškų interjerų paveikslų vietą užima dramatiški gamtos ir industriniai peizažai. Dabar jis nebetapo iš natūros, bet kuria abstrahuotus vaizdinius su užuominomis į konkrečias vietas. Menininko akiratyje – senos transformatorinės, apleisti geležinkelio ruožai, ištuštėjusios gamyklos. Užgesusios veiklos teritorijose tapytojo dėmesys sutelktas į irimo, rūdijimo, griuvimo pėdsakus. Taip pat ir krūmokšniai ar dangus šiuo periodu vaizduojami ne mažiau tamsiai. Juodos, rudos ir pilkos drobės tapomos plačiais ekspresyviais gestais ir padengiamos kone skulptūriniu dažų sluoksniu. Birutė Pankūnaitė rašė: „Čerapo kūryboje imamos ginčyti dailės šakų ribos, ‚tapyba ant skulptūros‘ transformuojama į tapybą kaip skulptūrą (1996 m. paroda Tapyba kaip skulptūra). Drobėse energingai keliais brūkšniais brėžiama ryškaus skulptūriško piešinio forma paliekant tuščią erdvę aplink. Medžio luitai tampa gaivališkais neaiškios kilmės ir paskirties objektais, kuriuos galima sąlygiškai pavadinti, ‚apvaliąja‘ kiek padažyta skulptūra“.

Po 2000-ųjų menininko motyvai tie patys, tik dabar jie dar labiau abstrahuojami. Savo paskutinėje personalinėje parodoje Ten years after. The last of my last 2007-aisiais Vilniaus menų spaustuvės patalpose Čerapas rodė didžiulių formatų drobes, tapytas aliejumi ir asfaltine derva. Iš šio mišinio sukuriamas tamsus, klampus ir duobėtas paviršius, ne tik veikiantis regos ir lytėjimo pojūčius, bet ir skleidžiantis intensyvų kvapą. Reljefiniai tirštų potėpių sluoksniai čia kaitaliojasi su plonai padengtais nutekėjusių dažų paviršiais. Dominuoja juodos, pilkos tamsios spalvos, tik retsykiais pertraukiamos geltonų štrichų ir nutekėjimų. Tai abstrahuoti peizažai apokaliptinių istorinių, dabarties ir ateities vizijų temomis. Žemė šiose drobėse virsta išartu asfaltu. Neįprastas mišinys iš aliejinių dažų ir asfalto dervos šioje tapyboje funkcionuoja kaip iš realybės perimtas ir į meno kūrinį įdėtas ready-made ir kartu kaip metafora.

Raminta Jurėnaitė