Kaunietis Gintautas Vaičys – vienas iš nedaugelio viduriniosios kartos lietuvių tapytojų, nuosekliai kuriančių abstraktųjį meną. Tokį pasirinkimą jo studijų metais nulėmė iš Niujorko tuomet atvykusio ir tapytojų kursui dėsčiusio abstrakcionisto Kęstučio Zapkaus įtaka. Jei kitiems studijų draugams – Patricijai Jurkšaitytei, Ievai Martinaitytei Mediodia, Žilvinui Kempinui ir Aidui Bareikiui – ši patirtis buvo tiesiog impulsas ištrūkti iš lietuviškosios tapybos tradicijoje susiklosčiusių normų, tai Vaičys patyrė tiesioginį mokytojo tapybos poveikį.

Su bendraamžių vilniečių grupe pradėjęs rodyti kūrinius parodose „Epitafijos ateičiai“ ir „Geros blogybės“, Vaičys 1993 m. grįžo į gimtąjį Kauną ir savo kūrybą bei veiklą susiejo su šiuo miestu. Jis mokė dailės gimnazijoje, aktyviai įsitraukė į meninio gyvenimo organizavimo veiklą. Vaičys vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tapytojų sekcijai, o nuo 2010 m. vadovauja ir šiam skyriui. 2000 m. iš Aušros Andziulytės perėmęs vadovauti tarptautiniam tapytojų plenerui, skirtam Antano Samuolio atminimui, Vaičys stengėsi jam suteikti konceptualesnį pobūdį. Jis rašė: Dirbant pedagoginį darbą švietėjiškos mintys natūraliai persidavė plenerams. Norėjosi išplėsti tapybos sąvoką, nes gyvendami savo laike, turėtume natūraliai juo ir kvėpuoti. Vieni tapybą marina, kiti gaivina. Man ji niekada nebuvo mirusi, bet suvokiu ją labai plačiai. Todėl ir kilo tokios kaip videotapybos, tapybinės minties, tapybinių instaliacijų ir objekto tapybai plenerų idėjos.

Plėsdamas tapybos sąvoką, Vaičys savo paveikslus papildo asambliažo elementais, ištapo objektus, nutrindamas ribą tarp skulptūros ir tapybos, kuria videofilmus ir fotografijas bei instaliacijas pasitelkdamas įvairias medijas. Vis dėlto nuosekliausiai Vaičio meninės idėjos išreikštos svarbiausioje jo kūrybos dalyje – tapyboje ant drobės ir piešiniuose. Čia menininkui svarbiausia konceptualus pradinis taškas, pati kūrinio idėja.

Visa kompozicija yra gerai apmąstoma, redukuojama į svarbiausius komponentus ir kruopščiai nuosekliai išdėstoma. Daugiausia dėmesio menininkas skiria pirminių struktūrų paieškoms. Dėliodamas geometrines formas jis apsiriboja dviem matmenimis, atsisako trimačio vaizdavimo. Pradiniu tašku jis dažnai pasirenka šachmatų lentos ar kitą panašų ornamentą. Kita jo mėgstama struktūra – plokščias, „gofruotomis“ tiesiomis linijomis padengtas paviršius. Supaprastindamas struktūras, formas ir linijas, Vaičys taip pat apriboja spalvų spektrą, jo tapyboje vyrauja monochrominiai arba beveik monochrominiai vaizdai. Ankstyvuoju laikotarpiu jis teikė pirmumą raudonai spalvai, vėliau gana svarbios tapo mėlyna, žalia ir geltona.

Vaičio kūryboje tapyba, piešiniai, fotografija ir vaizdo kūriniai nėra griežtai apriboti. Tuo pat metu pastebime, jog menininko kūrybos racionalumas ir polinkis į minimalizmą stipriausiai atsiskleidžia piešiniuose. Į piešinių ciklus galima žiūrėti ir kaip į savarankiškus kūrinius, ir kaip į idėją bei tapybos kompozicijų paieškos būdą, savotiškus paruošiamuosius eskizus tapybai.

Menininko kūryboje svarbu tai, kad paveikslai ir piešiniai jungiami į grupes ir ciklus, daug dėmesio skiriama subtiliai ritmo kaitai. Galiausiai Vaičiui pavyksta sukurti išraiškingą racionalaus ir intensyvaus prado pusiausvyrą. Tapyba ir piešiniai Vaičiui yra tiek išraiškos priemonių – formos, linijos, spalvos, ritmo medžiagos – studijos, tiek ir poetiškos meditacinės kontempliacijos būdas. Tai rodo ir menininko asmeninių parodų pavadinimai: „Laiškai, kurie nebuvo išsiusti“, „Minčių perspektyvos“, „Apie galimybes“, „Fragmentai“, „Laiškų sodas“, „Vien tik mėlyna“, „Keturios kryptys – viena tapatybė“. Šie pavadinimai yra tarsi nuoroda į menininko emocinius išgyvenimus, taip pat ir į analitinį kūrybos procesą. Tuo pat metu tai tik pasiūlymai žiūrovo vaizduotei, nes kūriniuose nėra net mažiausių asociacijų su atpažįstamais realybės motyvais.

Tapyboje svarbus vaidmuo tenka piešinio geometrinėms struktūroms, taip pat ir spalvos emocinei raiškai. Jo monochrominiuose paveiksluose šalia matinių spalvų naudojamos ir aitrios fluorescencinės. Ir vienos, ir kitos spalvos perimamos iš dirbtinės industrinės aplinkos.

Raminta Jurėnaitė