8–9 dešimtmetyje Gintautas Trimakas susidomėjęs fotografavo uždaras erdves ir naudotus daiktus.

Lodzės modernaus meno muziejaus svečių namuose, įkurdintuose senoje viloje, fotografo dėmesį patraukia vonios kambarys, dailininko Andzejaus Strumilos būste – ant krėslo atkaltės užmesta skraistė, išmarginta rytietiškais ornamentais. Taip pat ir kituose būstuose, kuriuose trumpiau ar ilgiau svečiavosi Trimakas, dėmesys fokusuojamas į pavienes buitinės aplinkos detales: koklinę krosnį su metalo apkaustais, medinę širmą ar masyvų pianiną, seną radijo imtuvą. Visi šie iš aplinkos išskirti daiktai perteikiami fragmentuotai, dėl to atrodo monumentalūs. Fotomontažo būdu sudėliojamos didelės, plokščios, statiškos, į ilgį ištemptos kompozicijos spinduliuoja ramybe.

Kiekvienas serijos „Plokštumos svetur“ (1986–1989) „portretuojamas“ daiktas individualus ir nepakeičiamas. Jis byloja apie buvusių savininkų įpročius, gyvenimo būdą. Išsaugomas asociacijų intymumas. Kitoje serijoje Trimakas eina priešingu keliu – pasirenka tokius daiktus, kurie neturi ryškesnių savybių. Poriniuose atvaizduose jis fotografuoja lengvai pakeičiamus nedidelius objektus – arbatos sietelį, skardinę lėkštę, elektros jungiklį, vandens čiaupą, muilo gabalėlį, drobinį rankšluostį, daržovę, vaisių. Visi daiktai tuščiame fone įkomponuoti centre ir sunku pasakyti, ar jie guli ant plokštumos, kabo ant sienos ar laisvai plūduriuoja erdvėje. Kai kada šiuos daiktus net sunku identifikuoti. Šį klaidinantį įspūdį sustiprina ir pavadinimai „Skaidrus stovintis I–II“, „Valgomas stovintis I–II“, „Gulinti daržovė I–II“, „Stovintis metalinis I–II“. Panašumas, simetrija, pasikartojimas - dominuojančios priemonės. Trimakui pavyksta ir ištyrinėti daiktų medžiagiškumą, ir suteikti jų atvaizdui dematerializuojantį pobūdį. Dėl šviesos ir šešėlių žaismo, slėpimo ir transparencijos derinimo paprasti kasdieniai daiktai tampa paslaptingais, dvasingais objektais. Šios jautrios daiktų studijos labai skiriasi nuo panašius radinius fotografavusio Alvydo Lukio kūrinių, kuriuose išryškintas izoliuotų objektų skulptūriškumas. Trimako fotografijose ieškoma irimo, nykimo pėdsakų. Dėmesys mažiausiems pasikeitimams artimesnis Alfonso Budvyčio kūriniams.

Pasikartojimo ir skirtybių tema svarbi ir daugelyje kitų Trimako kūrinių, tokių kaip „Plokštumos – sau pačiam“ (1993), „Neišsiųsti laiškai į Škotiją“ (1995), „Torsas – kūno dalis“ (1995–1996), momentinės Baltijos jūros ir kranto fotografijos „Palangoje dutūkstantaisiais“ (2000), „Skaičiuoti dangų“ (2008).

Serijoje „Torsas – kūno dalis“ Trimakas fotografavo pažįstamas moteris, išsaugodamas atvaizdų anonimiškumą. Veidų nesimato, bet apranga nusako moters būdą, amžių, pomėgius ir polinkį į vienus ar kitus įpročius. Be to, tai yra ir tam tikro laiko gatvės aprangos ir gyvenimo stiliaus tokiame mieste kaip Vilnius kronika bei persifliažas (pasišaipymas) „didžiosios mados“ fotografijos atžvilgiu. Tačiau paralelės su mados fotografija čia tik paviršutiniškos, nes net ir be veidų šie modeliai atrodo pilnakraujai, turintys ryškius charakterius. Trimakas šią moterų torsų fotografijų seriją eksponavo dviem būdais: mieste kaip plakatus ant skelbimų stulpų ir parodų salėse kaip vartyti skirtą kolekciją, Toks fotografijų eksponavimas atrodė ypač trikdantis, pateikiantis moterų kūnų fragmentus vujaristiškam stebėjimui. Taip yra todėl, kad čia charakterio ir kūno studijos yra įdomesnės nei mados fotografijoje, kur kūnas depersonalizuojamas. Madoje modelis – „gyvas drabužių pakabas“,idealizuojama sėkmės lydima būtybė, o į Trimako moteris niekas nesugalvotų lygiuotis. Jos pernelyg netobulos, gyvenimiškos, net ir būdamos anonimiškos. Aprengti torsai nepavirsta besieliais natiurmortais.

Jūros peizažų serijoje (1995) Trimakas pasirenka perspektyvą iš kranto ir pačią paprasčiausią kelioninę kamerą. Peizažų seka dirgina vaizdų neapibrėžtumu ir neryškumu. Sunku identifikuoti vietovę, metų ir paros laiką. Kartu čia aproprijuojami svetimi jūros peizažų įvaizdžiai. Nuo 1996 m. Trimako fotografijoje stiprėja postkonceptualumo bruožai. Tokiuose kūriniuose kaip „Juodas angelas“ (1996), „Išlaisvintas požiūrio kampas“ (2001), „Pervertas“ (2002), „Apie pilką“ (2002) autorius vis labiau artėja prie abstrakcijos.

Laikui bėgant Trimakas vis dažniau eksperimentuoja dirbtuvėje ir lauke su pinhole kamera. Jo serija „Miestas kitaip“, pradėta 2006 m., atsirado po Vilnių, Kelną, Klaipėdą, Lvovą važinėjant su pritvirtinta ant dviračio automatiškai fotografuojančia kamera. Čia puoselėjamas vaizdų atsitiktinis ir pasikartojantis charakteris. Trimakas sako: „Esu tik koncepcijos autorius, o fotografuoja dviratis – prie jo bagažinės pritvirtinu pinhole kamerą, kuri fiksuoja tai, ką „mato“. Fotografijų objektas yra mano su dviračiu stovėjimo vietų „Dangus“. Kamerą „įjungiu“ tam tikrose vietose: sustodamas pasišnekėti su pažįstamais, išgerti puodelio kavos, apsipirkti etc. Tai kasdieniai ritualiniai veiksmai, kuriuos tokiu būdu užfiksuoju. Kur sustoju, ten ir svarbu. Arba dar tiksliau – fotografuoju ten, kur sustoju, nes tai svarbu. Tai darau sąmoningai, akcentuodamas atsitiktinumą, nuolat besikartojantį, bet kokį... Grįžau prie konceptualaus apsisprendimo – „nematyti“, ką fotografuoju. Dviratis ir dėžutė su negatyvu padeda išsilaisvinti iš klišių, kurias suformuoja meistrystė.“

Pastaroji Trimako kūryba paskatino ir jaunesnius fotografus Tomą Razmų, Jurgitą Remeikytę ir, Gytį Skudžinską eksperimentuoti su pinhole kamera, kaip būdu sulėtinti žvilgsnį, meditatyviai susitapatinti su aplinka ar abstrahuoti jos vaizdus.

Raminta Jurėnaitė