Peizažai, interjerai, figūrinės kompozicijos – kodėl tūlą menininką traukia šios daugeliui įprastos teminės kryptys? Taip, Gintaras Palemonas Janonis, lyg išmintingasis Paulis Cézanne’as, yra ištikimas pasirinktų žanrų vingiams. Jo kūrybos cikliškumas liudija apie autoriaus užsispyrimą ir nuoseklumą, narstant prasmines tų pačių siužetų ašis, kaskart dokumentuojant naujas patirtis ar jausenas.

Janonio kūryboje darniai persipina kelios europinės tapybos įtakos. Mitologinės būtybės ir sodrios, intensyvios spalvinės dėmes prisimena senovės romėnų freskas. Kompozicijos logika ir konstruktyvumas, atskirų tapytų plotų šviesos pagava artima italų renesanso, ypač Venecijos meistrų (Giorgione, Tiziano, Veronese ir kitų), taip pat prancūzų klasicistų – Claude Lorraino, Nicolas Poussino, Jacques-Louis Davido kūrybai. Pomėgis eksperimentuoti, dėmesys erdvės ir formos problemoms Janonio kūrinius sieja su žymiųjų XX a. modernistų Geoge‘o Braque‘o, Pablo Picasso ir Henri Matisse‘o atradimais.

Sėdinčios, stovinčios, gulinčios... Taip dažniausiai Janonis vadina figūrinių kompozicijų ciklus, kuriuose dominuoja nuogos moters atvaizdas. Apibendrintas, kiek schemiškas, figūrų pozas, apimtis ir siluetus pabrėžia ryškiaspalvės peizažo ar interjero detalės. Tapymo maniera šiose figūrinėse kompozicijose kinta priklausomai nuo sumanymo. Ji daugiau ar mažiau ekspresyvi su iš anksto apibrėžtomis detalėmis (pavyzdžiui, tapoma ant fabrikiniu būdu ornamentuoto audinio) ir laisvai nuvarvėjusio dažo atsitiktinumais.

Kolona ar vaza su augalu yra atpažįstami Janonio drobių atributai, keliaujantys iš vieno paveikslo į kitą. Daugelyje autoriaus peizažų dominuoja ne natūros, o kultūros paminklai kaip klasikos paveldo ženklas. Klasicistinių parkų motyvas neretai perauga į urbanistinį peizažą, tolimo miesto vizijas, prisodrintas mitologinių užuominų ir legendų. Gilūs šešėliai, antikinės arkos primena italų metafizinės tapybos dvasią. Paladijaus statinių užuominos, dažnai naudojamas pailgas formatas – italų ankstyvojo renesanso tapybą.

Interjerų kompozicijos dažniausiai vadinamos kambariais. Jos Janonio kūryboje yra ne mažiau svarbios, nei peizažai. Čia galime įžvelgti fovizmo atgarsius: tai ir paveikslo paveiksle idėja, ir piešinio gracija, ir kompozicijų spalvinis muzikalumas, ir nostalgiškas optimizmas. Iš klasicistinių interjerų vaizdavimo matyti, kad autorius sudeda visą meilę istorinėms patalpoms. Apšviestų plotų ribas nužymi skambios, Janonio mėgstamų – raudonos, žalios, mėlynos, geltonos – spalvų dėmės.

Janonis tapo ir lakoniškos plastikos, bet ne mažiau įtaigius gėlių ir augalų vazoje motyvus. Juose ima dominuoti neužtapytas drobės pagrindas, kuris kelių kompozicinių elementų dėka tampa ypatingai paveikus. Iš pirmo žvilgsnio labai supaprastinta raiška ir tapybos minimalizmas rodo didžiulę tapytojo meistrystę, ilgametės patirties suformuotus kūrybos principus, kuomet vien balta dėmė ir rusvas drobės fonas yra tik laki užuomina į daugiaspalvę ryškių tonų kompoziciją.

Rita Mikučionytė