Gintaras Makarevičius, kaip ir daugelis pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu debiutavusių menininkų, iškeitė teptuką į vaizdo kamerą ir ėmė kurti šiuolaikinį naujų medijų meną. Šiandien jis – tarptautiniu mastu žinomas, apdovanojimų pelnęs dokumentinės eseistikos filmų kūrėjas, su geriausiais Lietuvos režisieriais – Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu – šalyje ir užsienyje dirbantis teatro dailininkas, taip pat talentingas piešėjas, nuolat siekiantis atnaujinti šią tradicinę dailės sritį.

Prieš pradėdamas iš labai arti su kamera stebėti tikras ar išgalvotas visuomenės grupes, Makarevičius eksperimentavo su įvairiomis medžiagomis, taip pat žiūrovo vaizduote ir juslėmis. Sukūrė kietus Plaukus (1993–1994) – medinių skulptūrinių objektų seriją. Jo instaliacijos su greitai besisukančiais veidrodžiais (Dėmesio dekoncentracija, 1995), veidrodžiu ir dujų liepsna (Matyti ir jausti, 1996) – tai dėmesio ir juslinio suvokimo valdymo mechanizmai, vieni iš pirmųjų Lietuvoje interaktyvių kūrinių. Žiūrovo atvaizdas yra esminis jų sandaros elementas, bet stebėti save žiūrovams trukdo judėjimas ar liepsnos atspindžiai, nuo ugnies tvoskiantis karštis, stiprus dujų kvapas.

1995 m. dalyvaudamas Vilniuje vykusiame įvietinto meno projekte „Kasdienybės kalba“, sunkiai pasiekiamoje tuomet kaip tik griaunamo Rusų dramos teatro scenoje jis pakabino juodo aksomo uždangą (Scenos uždanga). Simbolinę – scenos mirties – prasmę nustelbė įtaigus regimasis įspūdis, grožio, nerimo, baimės potyriai, nors žiūrovai galėjo matyti instaliaciją tik iš gatvės, o ne iš ten, kur ji nufotografuota katalogui. Ekrano menams skirtoje Šiuolaikinio meno centro parodoje „Sutemos“ (1998) pristatė interaktyvią, žiūrovo dalyvavimo reikalaujančią instaliaciją Individualios ir visuomeninės autoidentifikacijos situacija, nurodančią ir klasikinį vaizdavimo būdą dailėje, kai tobulas pavidalas sudaromas iš gražiausių gamtoje aptiktų fragmentų, ir portretų-robotų konstravimą kriminalistikoje. Iš aibės šukuosenų, veido kontūrų, akių, lūpų, nosių, ūsų žiūrovai galėjo sudėlioti idealų veidą arba pabaisą, išrasti save ar kitą, kiekvieną rankomis atliekamą operaciją stebėdami projektoriaus ekrane, kuris čia buvo tarsi analoginis kompiuterio ekrano pirmtakas.

Lemtingas posūkis į filmo mediją įvyko 1997-aisiais, kai Boswillio kūrybos centre Šveicarijoje menininkas pirmą kartą turėjo galimybę pasinaudoti vaizdo kamera. Stokodamas įgūdžių, bet ne išmonės ir nuovokos, jis sukūrė vaizdo instaliaciją Žaibas. Bažnyčios bokštas, europinės kultūros simbolis, kartkartėmis išnyra iš nakties tamsos apšviestas žaibo. Žaibas – vienintelis šviesos šaltinis ir filmavimo nejudančia kamera, ir demonstravimo metu: kai jo nėra – nėra ir paties vaizdo, nes eksponavimo erdvė taip pat visiškai užtamsinta. Vaizdo atsiradimą ir išnykimą lemia nenuspėjami ir nekontroliuojami gamtos procesai, o suvokėjui žaibo šviesa projekcijos ekrane savo poveikiu ir funkcijomis prilygsta tikrajai.

Pradėjęs dirbti su kamera Vilniuje, Makarevičius susitelkė į bendradarbiavimą su filmuojamais žmonėmis. Filme Oralinis interviu – tas pats oras (1999) įvairiausioms visuomenės grupėms priklausantys žmonės jo paprašyti iš labai arti pūtė į objektyvą, kol šis aprasojęs sunaikindavo jų atvaizdą. Nors menininkui svarbiau buvę parodyti fizinį žmonių artumą viešame gyvenime, jis tarsi įsteigė, išrado oro pūtikų į publiką bendruomenę.

Kalbant apie bendruomenės ir įvykio steigtį, vis dėlto svarbesnis yra filmas Hot / Karštas (1999). Archyve radęs Tarybų Lietuvos kronikos fragmentus apie Vilniaus skaitiklių gamyklos valgyklos atidarymą XX a. 7 dešimtmetyje, Makarevičius pasiūlė gamyklos darbininkams vėl ten pat susėsti prie stalo ir pasikalbėti apie praeitį. Virėjos specialiai paruošė patiekalus, kuriuos šioje valgykloje jie valgė prieš 30 metų. Specifinis maistas turėjo sužadinti autentiškus, „kūniškus“ prisiminimus, bet gyvybingiausi pasirodė ideologiniai stereotipai – veteranai kėlė tostus „už auksines rankas“, žadėjo dirbti, kol bus jėgų, nors tuo metu jau beveik negaudavo atlyginimų, kartojo savo tradicinius užstalės ritualus. Nespalvoti archyviniai ir visomis prasmėmis spalvingi pobūvio kadrai pirmuosiuose kūrinio pristatymuose buvo rodomi dviejuose ekranuose, vėliau sumontuoti į vieną filmą.

Jei pirmieji filmai atsirado kaip menininko sumanytų ir įgyvendintų performansų dokumentacija, vėliau jis stengiasi visai ištrinti ribą tarp sumanyto įvykio ir natūralios gyvenimo tėkmės. Filmų Giminės (2000), Naicai (2002), Vaskiči (2004) veikėjai – menininko giminės, Elektrėnų daugiabučio gyventojai ar Žvėryne tarp lūšnų karą žaidžiantys vaikai – elgiasi savo nuožiūra, gyvena prieš kamerą taip, lyg jos nė nebūtų, nors žiūrovai dažniausiai sužino, kad jie žinojo, jog ji yra.

Nematomu režisieriumi menininkas tapo kurdamas pirmąjį ilgesnį, 45 min. trukmės, filmą Duobė (2001–2002). Per savo artimųjų laidotuves susipažinęs su Semeliškių kapinėse ne vieną dešimtmetį dirbančia duobkasių šeima, vėliau daugiau nei metus su vienu ar kitu operatoriumi lėkdavo ten kaskart, kai jie pranešdavo turintys darbo. Sudėtingas filmavimo procesas – neatsiejama kūrinio dalis, ir jį pirmiausia nulemdavo žmogaus mirties faktas. Duobkasiai nekreipia dėmesio į kamerą, nes kasti kapo duobes, puošti jas gėlėmis ir eglišakiais jiems – įprastas darbas, o palyginti su mirtimi filmavimas nėra svarbus dalykas. Sumontuotas filmas įgavo tradicinę keturių metų laikų sandarą, kuri simbolizuoja ciklinį laiką, amžiną pasikartojimą, o ilgi epizodai kuria realaus laiko įspūdį.

2007 m. Makarevičius sukuria beveik valandos trukmės filmą Žiemos paralelės, kurį sudaro keturi lygiagretūs pasakojimai apie retų profesijų žmones – Užsieniečių registracijos centro, Specialiųjų vaikų ugdymo ir globos namų, Gyvūnų globos namų, Avarinės kelių tarnybos darbuotojus. Menininkui rūpėjo, kodėl jie ir jos pasiaukojamai dirba nemalonius, psichologiškai sunkius ir menkai apmokamus darbus, kur nuolat susiduria su dramatiškais žmonių ar gyvūnų likimais. Darbo, profesijų temai skirti ir filmai Kažkur kitur (2012) – apie nuo sovietmečio Vilniaus gatvėje Vilniuje dirbusius batsiuvius, Persikėlimas (2013) – apie keltą tarp Klaipėdos ir Neringos.

Makarevičių galima būtų palyginti su garsiu vokiečių dokumentinės eseistikos filmų kūrėju Harunu Farockiu, kuris taip pat daugiausia filmavo dirbančius įvairių profesijų žmones. Kita menininko kūrybos kryptis – atminties tema ir rearchyvavimo strategija – suartina jį su tai pačiai kartai atstovaujančiais Artūru Raila, Deimantu Narkevičiumi, Paulina Egle Pukyte.

Filme Sibiro testamentas (2009) rasta mėgėjišką juosta, kurioje įamžintas XX a. 7 dešimtmetyje sovietinės šeimos švenčiamas Naujųjų sutikimas, papildyta kontrastingu garso takeliu – lietuvio pasakojimu apie tremtį ir gyvenimą Sibire. Filme Gedimino prospektas (2011) pakaitomis sumontuoti reporterio Romo Dabruko 1989 m. nufilmuoti paskutinio sovietų armijos parado, vykusio aktyviai protestuojant Lietuvos laisvės lygai, ir 2009 m. riaušių prie Seimo rūmų epizodai. Supainioti įrašų garso takeliai rodo daugiabalsę istoriją, dabarties ir praeities ryšį.

Erika Grigoravičienė