Apie kūrybą
Kritikai ir kolegos Giedrių Jonaitį vadina sausosios adatos raižinių ir litografijų meistru, Lietuvos pinigų tėvu, blogu berniuku, laisvu žmogumi ir šiukšlynų milijonieriumi. Jo kuriamas menamas pasaulis prieštaringas ir nepatvarus. Jis gimsta piešinyje įkūnijant vaizduotės vizijas ar į keisčiausius hibridus jungiant fizinės tikrovės fragmentus, bet čia pat byra į gabalus, yra naikinamas, nuolat pertvarkomas pagal naujus modelius, ieškant vis glaudesnių, neįprastų, dar labiau netikėtų meno ir gyvenimo, savo ir svetimo, gamtos ir kultūros, praeities ir ateities sąsajų.
Kaip itin talentingas grafikas Jonaitis išgarsėjo labai jaunas, dar XX a. 9 dešimtmetyje. Vilniaus galerijose ir krautuvėlėse iki šiol pardavinėjami 1981 m. jo išraižyti senamiesčio vaizdai – diplominis darbas Čiurlionio meno mokykloje. Maždaug iki 2000-ųjų menininko kūryboje vyrauja estampai ir knygų iliustracijos. Dar studijuodamas Dailės institute jis pradėjo kurti įspūdingas siurrealias kompozicijas, be matomų siūlių sudėliodamas iš įvairių šaltinių atklydusius kruopščiai, tikroviškai nupieštus žmonių ir daiktų pavidalus, peizažo fragmentus, žvaigždėto dangaus motyvus (serijos Lietuvos istorijos puslapiai, 1987; Beprotiškas amžius, 1988).
Lietuvos istorijos įvaizdžių nuotrupos ar giminės fotografijų albumo radiniai litografijose, ofortuose ir sausosios adatos raižiniuose virsta nejaukiomis visatos ir amžinybės masto fantasmagorijomis. Šeimos narių portretai atsiduria juodo dangaus fone šalia baroko kolonų, lėktuvų, planetų ir milžiniškų žuvų (Mano šeima, 1987). Beribėje kosmoso erdvėje tarp nežinomų dangaus kūnų ir mįslingų aparatų skrieja Šv. Onos bažnyčios varpinės bokštas, apačioje pakaustytas riterio šarvais, didžiulės žuvies griaučiai su negyvo vilko galva (Naktis, 1999). Pasaulių griūties, nesvarumo ir permainų vaizdai turi religinių ir herojinių paveikslų bruožų, fantastinių filmų elementų ir kartais atrodo lyg kibernetinės būtybės, gyvi organizmai. Neatsitiktinai menininkas juos vėliau atgaivina animaciniuose filmuose.
Ne vien gausiuose autoportretuose, bet ir kone visuose darbuose autorius parodo ir savo veidą. Jis būna mažas ar didelis, kartais sparnuotas, su paukščiu, lendančiu iš viršugalvio, ar pro jį plaukiančiu laivu, bet visuomet žvelgia žiūrovui į akis (Autoportretas, 1984, 1989; Laivas, 1992). Tarsi menininkas norėtų be tarpininkų bendrauti su žiūrovu, be jokių kliūčių atverti jam savo sielą. Arba niekaip neįstengtų pabėgti nuo savęs. Poreikis pristatyti save regintį, fantazuojantį ir komunikuojantį to meto Lietuvos grafikoje lyg ir neturi analogų, tai galima palyginti nebent su tapyba, bet ne Šarūno Saukos, o veikiau kai kuriais Mindaugo Skudučio darbais.
Menininkas iliustravo net keliolika knygų, dauguma jų išleistos XX a. 9–10 dešimtmetyje (Kazio Sajos Kentaurų imtynės, 1989; Vytautės Žilinskaitės Nebijokė, 2000, ir kt.). Vėliau jo kaip literatūros iliustracijų piešėjo ir vaizduotės žinovo paslaugų prireikia tarpdalykiniuose mokslo projektuose. Iš ankstyvųjų iliustracijų ypač gražūs spalvoti piešiniai senovės graikų poeto Aristofano pasakėčiai „Varlių ir pelių karas“ (1991). Priešininkų kautynės čia vyksta tarp griūvančių korintinių kolonų.
1990–2007 m. Jonaitis Lietuvos banko užsakymu kūrė litus, yra 1, 2, 5, 10, 500 Lt banknotų visų laidų projektų ir daugumos 20 ir 50 Lt laidų projektų autorius. Pinigus kaip idėją ir medžiagą jis panaudojo savo meniniuose projektuose. Asambliažų serijoje Mediniai pinigai (2000–2003) banknotai – tai iš medžio lentų suręsti metro dydžio paveikslai, panašūs į spaudos klišes. Objektų serijoje Dešros (2007–2009) iš apyvartos išimti smulkinti banknotai (kelis milijonus itin smulkiai supjaustytų litų jų kūrėjui atidavė Lietuvos bankas) kemšami į tikras iš vienos mėsinės gautas džiovintas kiaulių žarnas, tad iš pirmo žvilgsnio tokia dešra labai primena tikrą papelijusią vytintą, bet staiga išvydę pinigų liekanas žiūrovai paprastai gerokai sutrinka.
Nuo 2000-ųjų daugiausia kuria asambliažus, objektus, erdvės instaliacijas, animacinius filmus. Greta medinių pinigų, kita asambliažų serija – medinė karo aviacijos technika, naikintuvai, 2005 m. eksponuoti asmeninėje parodoje „Dangui ir Tėvynei“. Dėl panaudotų medžiagų (kailio) ir formų jie atrodo kaip lėktuvo ir paukščio ar šikšnosparnio hibridai, kur langai virsta akimis, smaigalys – snapu.
Smulkintais banknotais kimštas dešras, jų pripildytus mėgintuvėlius ir kolbas, taip pat kinetines skulptūras iš žvėrių iškamšų, karsteliuose gulinčias lėles ir kitus ready made objektus Jonaitis sudėliojo į siurrealistinę erdvės instaliaciją Muziejus, 2008 m. parodytą „Akademijos“ galerijoje Vilniuje. Greta sausosios adatos raižinių, tai vienas geriausių jo kūrinių. Jauna dailės kritikė Monika Krikštopaitytė instaliaciją palygino su siaubo kambariu, nors tai veikiau šiurpiai persimainiusi kunstkamera – mintims sužadinti skirtas gamtos retenybių, technikos stebuklų ir meno kūrinių mišinys. Kunstkameros principas tik po keleto metų tapo pasauline tendencija (tai buvo ypač pastebima 2013 ir 2015 m. Venecijos bienalėje); Lietuvoje nuo 2010-ųjų šią strategiją plėtoja Dainius Liškevičius.
Jonaičio Muziejuje įvairiai padabintos, perkeistos iškamšos salės tamsoje atrodė lyg gyvos. Voverytė su taurele ar raguotas „Žvaigždžių barsukas“ su monetų šarvais ant šviečiančių stiklo kolonų judėjo ir žybsėjo. Juos stebėjo mirusios lėlės pajuodusiais veidais. Muziejams būdingas nejaukus, pomirtinis, vaiduokliškas daiktų ir reiškinių egzistencijos pobūdis čia pakilo kvadratu. Tam pravertė ir elektra – svarbi visų frankenšteinų darbo priemonė. Šviesos diodus ir įvairias lemputes menininkas naudoja ir fotografinės kilmės paveiksluose. Įgiję šviesos tašką, kuris žiūrovą akina ir trikdo, jie tarsi žvelgia atgal.
Asmeninėse parodose Jonaitis eksponuoja ir pieštukais, pastele pieštus aktus, portretus ir peizažus, daugiausia kelionių vaizdus (Venecija, 1992; Kapitolijaus kalva, 2013). Žiūrovus kartais stulbina labai skirtinga jo piešimo maniera. Daug piešdamas jis vis dėlto nevengia senų kūrinių panaudoti antrą kartą, išardyti ir perdirbti. Animaciniame filme Karas (2010) mediniai naikintuvai skraido senų raižinių fone, kūrinyje Kalbanti kupiūra (2013) vienas dešimties litų personažas įgauna autoriaus veidą. Kadaise dalyvavęs Audriaus Puipos paveikslų inscenizacijų projektuose (Kaltintojai, 1992), Jonaitis ir toliau yra beveik visuose savo kūriniuose, ypač feisbuke viešinamuose inscenizuotų fotografijų ir filmų eskizuose. Viename iš jų salotos lapą žiaumojantį tikrą vėžlį stebi būrelis lėlių, tarp kurių net keli JAV prezidentai, ir pats menininkas su vienaragio kauke.
Erika Grigoravičienė