Gerardas Šlektavičius visada domėjosi dailės technologijomis. Sutapo, kad grafiką LSSR valstybiniame dailės institute studijavo aštuno dešimtmečio pradžioje (nuo 1970 iki 1976-ųjų) – grafikos technologinių pokyčių epochoje. Kaip tik tuo metu greta įprastų medžio, linoleumo ir metalo raižinių Lietuvoje atsiranda litografija ir šilkografija. Litografiją itin ištobulino Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius. Ypač gilų įspūdį Gerardui darė Žilytės kūrinių spalvos. Spalva jį traukė dar ir dėl to, kad pirmaisiais studijų metais teko spausti tik nespalvotus medžio, linoleumo ir metalo estampus. Jos žavesį Gerardas sako ypač stipriai pajutęs, kai 1970 metų vasarą padėjo Žilytei su Steponavičiumi tapyti Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“.

Naujas spalvotos grafikos galimybes atvėrė šilkografija. Jos taikymo pradininkas buvo Mikalojus Vilutis. Ne visai savo iniciatyva: jį, kaip grafikos katedros asistentą, kartu su prof. Eduardu Jurėnu dailės instituto valdžia pasiuntė į Kijevą išmokti naujos technikos ir įdiegti ją Lietuvoje. Iš dėstytojų ją pradėjo naudoti Rimtautas Gibavičius, o Gerardas tapo pirmuoju dailės instituto diplomantu, gavusiu užduotį atlikti baigiamąjį darbą šilkografijos būdu. Jo diplominio darbo – šešių dalių ciklo „Studijų metai“ – vadovas buvo prof. Jonas Kuzminskis, o atspausdinti estampus padėjo Mikas Vilutis. Kuzminskiui labai patiko Šlektavičiaus kūrinys ir jis pamėgino išrūpinti gabiam diplomantui SSRS dailės akademijos stipendiją, tačiau kiti akademikai konstatavo: „sliškom broskije kraski“ (rus. „per daug ryškios spalvos“) ir stipendijos nedavė. Socrealizmo dailė turėjo būti dusli ir bespalvė kaip sovietinė tikrovė.

Šiandien Šlektavičiaus ciklas „Studijų metai“ įdomus kaip sovietinio dailės instituto kasdienybės liudijimas, perteikiantis, kur ir kaip vyko studijos, kaip atrodė studentai. Estampuose atpžįstami Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių fasadai, skliautuoti senųjų instituto rūmų koridoriai, riebios pozuotojos, rankiniai presai, juose užfiksuota tuometinė pusilgių – midi sijonų ir atraitotų džinsų mada, vasaros praktikų gamtoje ir darbininkiškoje aplinkoje prievolė.

Šilkografijos spalvingumas Gerardui nedavė ramybės, bet tikrovė neleido plėtoti naujai atrastų raiškos galimybių. Pusmečio darbas leidykloje, o po to pusantrų metų sovietų kariuomenėje. Grįžęs rado priebėgą Vlado Grybo gatvės grafikų dirbtuvėse Antakalnyje. Tačiau šilkografijos įrangą turėjo tik dailės institutas. Tuomet Geraradas sugalvojo, kaip norimą efektą išgauti naudojant linoraižinio techniką: pradėjo spausdinti raižinį keturis kartus, pradėdamas nuo šviesiausių spalvų su toniniais perėjimais. Procesas buvo ilgas, bet atspaudo įspūdis gana artimas šilkografijai. Gerardas taip ištobulino spalvoto linoraižinio spausdinimo techniką, sugebėjo taip plonai spausti dažą, kad daug kas manė, jog jis ir toliau kuria šilkografijas. Nepavyko įveikti tik vieno linoraižinio technikos apribojimo – mažo tiražo. Todėl Šlektavičiaus linoraižinių tiražai baigtiniai: ne daugiau kaip 30 egzempliorių.

Naujoji technika labai tiko poparto įtakos paženklintai dailininko estampų stilistikai, kuri išsaugojo jaunatvišką gaivumą. Šie bruožai ypač sustiprėjo po apsilankymų Krokuvos grafikos bienalėse 1972 ir 1976 metais. Autoritetų ieškančiam jaunam dailininkui gilų įspūdį paliko vokiečių ir japonų darbai. Šlektavičius iki šiol atsimena tada matytus Gerdo Winnerio, Shiro Fukasawa, Akira Kurosaki ir Ay-O kūrinius. Įtaką darė ir Rimtauto Gibavičiaus bei Algirdo Steponavičiaus bibliotekose matyti katalogai, aštunto dešimtmečio lenkų žurnalo „Projekt“ reprodukcijos, tarp kurių poparto stiliaus darbai tuomet buvo patys ryškiausi, labiausiai intriguojantys.

Poparto dvasia Šlektavičiaus kūriniuose savitą išraišką įgijo devintame dešimtmetyje: aitrios kontrastingos spalvos, sudėtinga, net manieringa forma ir labai aiški, geometriškai taisyklinga kompozicinė struktūra. Įdomu, kad popartiška manierą jis taiko gamtos objektams vaizduoti. Vienas ryškiausių pavyzdžių – ciklas „Žemės vaisiai“ (1982), žavintis tobulai sustyguota kompozicija ir techninio atlikimo meistriškumu.

Įdomų dalyką sužinome iš rašytinio komentaro mažosios grafikos kolekcijai. Ciklai po šešis kūrinius Gerardo kūryboje vyrauja ne dėl to, kad šeši jam būtų koks nors magiškas skaičius, bet dėl to, kad po tiek kūrinių buvo priimama į mažosios grafikos parodas. Ta pati tvarka galiojo ir Lenkijoje, ir Švedijoje, ir JAV, ir Kanadoje – visur, kur savo darbus yra siuntęs Šlektavičius.

Pastarąjį dešimtmetį Šlektavičius kuria nedidelio formato linoraižinius ir ofortus rytietiška dvasia reflektuodamas gamtos įspūdžius. Jis stengiasi išsaugoti tikroviškai traktuotų elementų natūralizmą ir tuo pačiu pasiekti dekoratyvaus įspūdžio, kurio vienu svarbiausių dėmenų pavertė ritmą ir atskirų kompozicijos dalių geometrinius santykius.

Giedrė Jankevičiūtė