Tarpkūninė komunikacija, tarpplanetinė fotografija, tarptechnologinis žmogaus santykis su savimi pačiu ir kitu – tai tik keletas menininkės Geistės Marijos Kinčinaitytės daugiaklostės meninės mąstysenos riboženklių. Sunkiai žodžiais nusakomas ir labai reliatyvus atstumo matas „tarp“ menininkės kūryboje tampa universaliu žmogiškumo matavimo vienetu, užduodančiu nepatogius klausimus apie žmogiškąjį susvetimėjimą, kūniškumą ir jo kismą šiuolaikinių technologijų pasaulyje.
Kembridžo universiteto kino ir ekrano studijų doktorantė gyvena ir kuria Londone, Didžiojoje Britanijoje, tačiau meniniai tyrimai ją nuveda į Kanarų salas, Meksikos džiungles, Čilės kasyklų gilumas ar net Marsą. Daugiausia su videomenu ir fotografija dirbanti menininkė save vadina ateivių antropologe, mat pagrindinis jos tyrimų objektas – žmogiški ir ne tokie žmogiški santykiai, kuriuos ji mėgina perprasti ar net teorizuoti. Meninėmis priemonėmis ji tyrinėja žmogaus ir gamtos, kūno ir technologijų, fotografo ir fotografijos ryšius.
Geistės tyrimų ašis – kūnas: žmogaus, Žemės, kosminis. Menininkė dažnai brėžia paralelę tarp žmogaus kūno ir peizažo nelygumų, fotografijose gamtos fragmentais paverčia savo ir modelių kūnus. Horizontaliai pasuktas apnuogintas moters torsas iš fotografijų serijos „Pabudimas“ (The Wake, 2013) transformuojasi į kalnuotą horizontą. O videoesė Tvenkinys (The Pool, 2020), sukurtoje bendradarbiaujant su rašytoja, kuratore Elaine Tam ir eksperimentinės muzikos kompozitoriais Simonu Allenu, Janu Hendrickse’u ir Sandro Mussida, žiūrovas nukeliamas į keliolika minučių trunkantį sapnišką, kone linčišką pasakojimą apie matomus ir nematomus žmonių planetos peizažus, žemiškai erotikai pavaldžius gamtos dėsnius ir nežmonišką kito kūno ilgesį.
Kūno vaizdinys menininkės darbuose neatsiejamas nuo lytėjimo kategorijos. Savo darbuose ji vadovaujasi aristotelišku principu sentio ergo sum – „jaučiu, vadinasi, esu“. Tačiau tuo pat metu leidžia suprasti, kad žmogiškąjį lytėjimą pamažu ištinka erozija: „Ekrano paviršių glostome dažniau nei savo mylimųjų krūtines“ (The Flesh is Sad (liet. liūdnas kūnas), 2017–2018). Kūno persikėlimas į ekraną tyrinėjamas ir menininkės kūrybiniame, akademiniame projekte Išvirkščias kūnas (Bodies Inside Out, 2017). Taikli tyrimo iliustracija – fotografija Breast (liet. krūtis). Joje raudonoje ir juodoje šviesotamsoje vaizduojama moters krūtis. Viena. Nuasmeninta. Iki sausumo sukuruota. Todėl nebejaudina akies. Kūno slinktis į ekranus stiprina žmogiškąjį vujarizmą, tačiau kartu redukuoja taktilinį patyrimą iki ekrano tapšnojimo. Jusliniai potyriai nyksta. Belieka ekranų spragas užpildyti vaizduote.
Technologijos menininkei įdomios ir pačios savaime. Arba, verčiau, jos jai įdomios kaip būtina fotografijos sąlyga. Menininkė sistemingai permąsto fotografiją kaip meno formą, tyrinėja jos paviršius ir vidurius. Projekte Tu priklausai man (You Belong to Me, 2016) menininkė nusitaiko į pagreitį įgaunantį nežemiškų teritorijų pasisavinimo per vaizdus reiškinį. Gretindama pačios darytas Žemės (konkrečiau – Islandijos) fotografijas ir NASA (Nacionalinės aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdybos, JAV) robotų darytas Marso paviršiaus nuotraukas, ne tik gvildena (ne)žemiško ilgesio sąvoką, norą pažinti nepažintą, bet ir kvestionuoja mediją, su kuria dirba. Kas fotografiją daro tuo, kas ji yra? Taikliai nutaikytas objektyvas ar jį nutaikęs kūnas? Vaizdų fiksavimas ar stebėjimo aktas?
Tyrimo dėmuo menininkės kūryboje kertinis. Jis egzistuoja prieš kūrinį ir po jo. Neretai meninius Geistės projektus lydintys akademiniai tyrimai nugula į leidinius (You Belong to Me, 2016; Bodies Inside Out, 2017; The Pool, 2020) arba virsta įtraukiomis parodinėmis instaliacijomis (Akys jautriausios raudonai / The eyes are most sensitive to red, 2017; atvira erdvė, klostuota / smooth space, pleated, 2020). Menininkė turi išskirtinį parodinį braižą. Jos rengiamos parodos jutiminės, intymios, erotiškos ir klampios. Jos dažnai tampa kūrybinio etapo išvada, yra skirtos konkretiems kūrybiniams ar akademiniams ieškojimams apibendrinti. Jose juntamas kinematografinis menininkės pasaulio matymas. Eksponatuose ir jų apšvietime naudojamos raktinės spalvos – raudona, juoda, sodriai mėlyna – padeda sukurti nedalomą kūrinių ir erdvės visumą. Menininkė savo parodas sąmoningai konstruoja vadovaudamasi teatrališka, gyvybinga baroko estetika ir taip kuria įtaigų, (pa)liesti pajėgų parodinį kūną.
Geistės darbai, kad ir kokią formą įgautų, visuomet turi dvi puses – gerąją ir išvirkščiąją. O tarp jų slepiasi bent kelios prasmių klostės, talpinančios šiandienos ir ateities žmonėms (ir ateiviams) svarbius, tačiau sunkiai užčiuopiamus klausimus: susvetimėjimas, individualizacija, urbanizacija, ekspansija į kosmosą, vienišumas ir ilgesys čia susipynę taip, kad sunku atskirti, kurią savo pusę jie atsukę į mus.
Justė Litinskaitė
