Tapytojai Galina Petrova-Džiaukštienė (g. 1927 m. Astrachanėje, Rusijoje) ir Silvestras Džiaukštas (g. 1928 m. Mikalave, Lietuvoje) – viena ryškiausių Lietuvos sutuoktinių menininkų porų, priklausančių dailininkų Jono Švažo, Aloyzo Stasiulevičiaus, Sofijos Veiverytės, Leopoldo Surgailio ir kitų kartai, prisidėjusiai prie Lietuvos tapybos modernizacijos. Pradėję kurti chruščiovinio atšilimo laikotarpiu (1956–1970), Lietuvos dailės istorijoje dar vadinamu atsinaujinimo sąjūdžiu, menininkai dailėje vyravusią primestą socrealistinę raišką keitė modernistine meno kalba (atsigręžė į tarpukario „Ars“ grupės narių, dar kitaip vadinamų arsininkų, kūrybą, lietuvių liaudies meną, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą). Kaip pažymi dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, tuo metu kūrinių siužetas (darbo, švenčių tematika) atitiko valdžios reikalavimus, o forma buvo skirta sau, dailininkai galėjo rinktis laisvesnę raišką.

Svarbu paminėti, kad sutuoktinių Petrovos ir Džiaukšto porai yra būdinga modernistinė kuriančios poros sankloda (kaip ir kitoms menininkų poroms – Saulutei Stanislavai Kisarauskienei ir Vincui Kisarauskui, Aspazijai Surgailienei ir Leopoldui Surgailiui bei kt.), kai, nepaisant bendro šeimyninio gyvenimo ir panašių vertybinių nuostatų, kūryboje yra išlaikomas individualumas, laisvesnės išraiškos tapyboje ieškoma atskirai. O kaip būdinga daugeliui sovietmečio moterų dailininkių, Petrovos-Džiaukštienės kūryba liko nuošalyje ir yra mažiau žinoma nei jos vyro. Tik po truputį tapytojos kūryba yra vėl atrandama ir pristatoma didžiosiose parodų salėse. Menininkės drobė Moterys, valančios žuvis (1969) buvo pristatyta Vienos modernaus meno muziejaus parodoje Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene (2009), kurioje dalyvavo daugiau nei 200 menininkų iš 24 šalių.

Taigi, nevengusi ideologinių, įprastų ir dažnų sovietmečio dailėje temų: sporto (Irkluotojos bazėje, 1959; Lankininkės, 1976), darbo gamykloje (Elektrėnai, 1964; Plastmasių gamykloje, 1977), žemės ūkio (Šienapjūtė, 1972), šiandien menininkės kūryba vertinama už išskirtines vyravusių temų interpretacijas, kompozicinius sprendimus, savitą meninę raišką. Atšilimo laikotarpiu Petrovos-Džiaukštienės ankstyvojo laikotarpio kūriniuose pastebimą realistinę manierą greitai pakeitė ekspresionistinė raiška – ryškus lokalių spalvų koloritas, kampuota ir laužyta linija, apibendrintas piešinys, abstrahuoti objektai, figūros.

Dailininkės kūryboje svarbią vietą užima portreto žanras. Savo drobėse ji įamžino artimus, žymius (plaukikę Aldoną Pipynienę, operos solistę Eleną Čiudakovą, dailininkę Gražiną Vitartaitę ir kitus) bei paprastus (valstietį, žvejį, sodininką, pajūrio moterį ir t. t.) žmones. Pastaruosius dailininkei svarbu vaizduoti nepagražintus, nenudailintus, todėl daugelį portretų inspiravo realybėje sutikti žmonės, jų išskirtinis paprastumas, „tikrumas“. Ji vaizduoja pajūrio moterį su pintine žuvų (Moteris iš pajūrio, 1974) arba valčių fone (Pajūrio moteris, 1969), žvejį – su žvejybine apranga ir laimikiu ant dviračio rėmo (Žvejas, 1971), sodininką – su medžiu (Sodininkas, 1963), bitininką – su aviliais (Bitininkas Točkus, 1970) ir t. t. Ir nors menininkė portretavo konkrečius žmones, kartais susidaro įspūdis, kad tai tarsi personažai – darbininkė, sodininkas, bitininkas. „Atributai“, su kuriais jie vaizduojami, ir dekoratyvi aplinka tarsi reprezentuoja portretuojamąjį asmenį, pasakoja apie jo kasdienį gyvenimą ir darbą.

Petrovos-Džiaukštienės figūrinių kompozicijų ieškojimus papildo darbai jūros tema. Palangos, Šventosios ir Jūrmalos pajūryje menininkė stebėjo ir fotoaparatu fiksavo kasdienį išplaukiančių ir grįžtančių žvejų ir jų moterų gyvenimą. Patirtą įspūdį menininkė galiausiai perkėlė ant drobės, vaizduodama stotingas, tvirtas pajūrio moteris, padedančias iškrauti vyrams valtis, išdarinėjančias žuvis, ir žvejus, džiaustančius ir taisančius tinklus (Tinklų taisymas, 1969), nešančius pilnas dėžes žuvų (Žvejai, 1969). Konstruktyvios kompozicijos išsiskiria ekspresyviu ritmu, dekoratyviu ryškių tonų koloritu, erdvės organizavimu – ji ne atvira, o uždara, kamerinė ir intymi.

Nuo XX a. 7 dešimtmečio Petrova-Džiaukštienė viena pirmųjų pradėjo kurti koliažo technika ir tai daugiausia natiurmortai su žuvimis (Trys plekšnės, 1975; Paslaptingas vakaras, 1979), o vėliau – su gėlėmis (Sausos gėlės, 1984; Nužydėjusios saulėgrąžos, 2007). Vienur vyrauja pajūrio, tinklų motyvai, kitur pabrėžiamas laikinumo ir nykimo procesas. Koliažinėse kompozicijose ji laisvai eksperimentuoja su įvairių temų interpretacijomis, spalvų ir rakursų variacijomis, faktūrų ir medžiagų įvairove (tinklo, drobės, laikraščių, folijos skiautės). Petrovos-Džiaukštienės kūryba Lietuvos dailės istorijos kontekste atsiskleidžia žmogaus vaizdavimu, lyrinių, herojiškų temų pasirinkimu ir jų įtaigumu. Kaip teigia dailėtyrininkė Laima Kreivytė, „geriausiuose savo darbuose menininkė pasiekia ne tik tapybinės, bet ir filosofinės įtaigos – kai vienas kūrinys tampa visos epochos metafora“. Visa tai ir eksperimentavimas su koliažinėmis kompozicijomis liudija išskirtinę novatorišką dailininkės prigimtį.

Parengta pagal Rasos Dargužaitės tekstą.