Apie kūrybą
Eugenijus Antanas Cukermanas į Vilniaus dailės gyvenimą įsiliejo 1976 ir 1984 metais surengdamas nedideles, bet reikšmingas personalines parodas. Po to greitai pradeda dalyvauti grupinėse parodose. Atėjęs iš architektūros jis vienas pirmųjų kaip opoziciją oficialiam sovietmečio menui ima nuosekliai vystyti redukuotą abstrakčią kalbą. Menininkas rašė: „Man abstrakcija yra natūralus gyvenimo būdas. Pagrindiniai kūrinių veikėjai – erdvė ir joje pasklidusi materija. Jie pasireiškia negausių elementarių formų/dėmių pavidalu. Tai tarsi išjudėję, pasislinkę skirtingo tankio erdvės (ar plokštumos) fragmentai. Ne formų gausa ar jų išorinė ekspresija yra savaime reikšmingi, bet jų išdėstymas ir tarpusavio ryšiai (dažnai ambivalentiški). Svarbu ne leksika, o sintaksė.“ Pirmieji menininko paveikslai buvo konstruktyvios geometrinės kompozicijos, bet jau greitai jis išplėtojo daugiasluoksnę kone monochrominę toninę ir taktilinę tapybą.
Cukermano kūryba ir hermetiška, ir universali. Užsidaręs dirbtuvėje pusrūsyje Kražių skersgatvyje, o dabar tik kiek didesnėje patalpoje Paco gatvėje jis nutolsta nuo išorinio pasaulio sumaišties ir dirba lėtai, kontempliatyviai. Diena iš dienos jau daugiau nei keletą dešimtmečių jis tapo taip, lyg improvizuotų tos pačios muzikinės frazės tema. Dauguma Cukermano drobių yra kone dviejų dimensijų kūriniai. Storai dengiamo dažų sluoksnio reljefiškumas kai kada dar sustiprinamas įterpiant kartono atplaišas, audinio skiautes, vielos gabalėlį ar dervos gumulą. Jau daug metų tapytojo paveikslai – monochrominiai arba beveik monochrominės kompozicijos. Prigesintai raudonai ar achromatinėms matinėms pilkai, juodai ir skirtingų atspalvių ochrai jis suteikia subtilią toninių perėjimų ir tekstūros gamą.
Sulaukus septyniasdešimties menininko tapyba pasidarė gestiškesnė ir spalvingesnė. Tiesa, ir šis sustiprėjęs ekspresyvumas galiausiai lieka santūrus. Pačiuose abstrakčių paveikslų pavadinimuose slypi užuominos į menininkui svarbias temas ir būsenas. Daugeliui jų jis suteikia su architektūra ir archeologija susijusius pavadinimus, tokius kaip ciklai „Paraštės“, „Atodangos“, „Zona“, „Rekonstrukcija“, paveikslai „Katedra“, „Kripta“. Tokias savo „teritorijas“, kaip įtrūkusi ar apibraižyta siena, Cukermanas tyrinėja akimis, lytėdamas. Kai kurių paveikslų pavadinimuose yra nuorodų į konkrečias vietoves, gamtos stichijas ar į mistinius simbolius.
Cukermano abstrakčiosios tapybos redukcija ir medžiagiškumas, iš amžininkų Lietuvoje siejasi tik su Kazimieros Zimblytės kūryba. Tačiau jo kūryboje daug paralelių su šeštojo dešimtmečio Vakarų ir Rytų Europos tapybos judėjimais. Krzysztofas Stanislawskis taikliai pastebi: „Jo koloristinės abstrakcijos artimos ironiškam informel ir tašizmui, o pagal tai, kokią reikšmę menininkas suteikia drobių faktūrai, – ir materijos tapybai. Tai labai rafinuotų spalvinių ir kompozicinių struktūrų kūriniai. Labai „paryžietiški“ ir „niujorkietiški“, nedaug sąsajų turintys su XX amžiaus lietuvių tapytojų menu, jiems artimesni naujieji realistai ar abstraktieji ekspresionistai. Cukermanas – universalus kūrėjas ir tikrai netautinis, toks, kurį lengvai gali pažinti rafinuočiausi Europos žiūrovai ir kolekcininkai.“
Šį giminingų autorių sąrašą galima būtų pratęsti. Cukermano tapyboje galima rasti analogijų su ispano Antonio Tapies ochrinių tinko sienų paviršius primenančiais paveikslais su mistiniais ženklais ar kroato Marijano Jevšovaro nedideliais gestiškai nutapytais purvinai pilkais paveikslais su materialiomis redukuotomis struktūromis. Ir vis tik Cukermanas tapybai inspiracijų randa pats senose sutrūkinėjusiose Vilniaus sienose su jų šiltais ochriniais atspalviais ir giliais šešėliais.
Raminta Jurėnaitė