Buenos Airėse gimusiai Elvyrai Katalinai Kriaučiūnaitei atvykimas į Lietuvą 1956 m. su tėvynėn (į Kidulius, nedidelį provincijos miestelį Šakių rajone) grįžtančiais tėvais prilygo tremčiai. Saulėtos Argentinos ilgesys išmokė paauglę svajoti, skatino prisiminimus ir norą išlieti susitvenkusią nostalgiją. Studijuoti ji pasirinko grafiką.   Ankstyvojoje kūryboje Kriaučiūnaitė išbandė įvairių technikų galimybes: litografijos minkštumą, šilkografijos spalvingumą, įvairias mišrias technikas, galiausiai pirmenybę teikdama ofortui. Debiutavusi 8 dešimtmečio pradžioje, ji kone išsyk atsisakė detalizuoto realistinio vaizdo, rinkosi meninį kalbėjimą užuominomis, nutylėjimais, metaforomis. Ciklas Žodžiai iš laiškų (1988) – pereinamojo laikotarpio iš konkretybės į abstraktą kūrinys. Baltame popieriaus lape yranti rausvai violetinių kvadratėlių konstrukcija dvelkia liūdesiu, tarsi bylotų apie būties nestabilumą, žmonių susvetimėjimą. Lapo plokštumoje pabirę skaidrūs kvadratėliai, lyg frazių nuotrupos, pamažu surikiuojami į darnią minčių seką.   Vėlesnėse meninės formos paieškose Kriaučiūnaitė nuosekliai ėjo abstraktesnės plastinės raiškos keliu. Permainingi pokyčiai jos kūryboje glaudžiai siejosi su nauja politine situacija. Apie 1989-uosius prasidėjusį „baltąjį“ kūrybos laikotarpį, kada autorę ypač traukė šviesi lapo erdvė, pagyvinta reljefo faktūromis, žalvario plokštelių ir plonyčių virpančių siūlų intarpais, pakeitė tamsios statiškos kompozicijos: po netikėtai užgriuvusių Sausio 13-osios įvykių kūrybon įsismelkė skausmo, tragedijos atšvaitų. Praėjus keleriems metams prasidėjo pakilus „geltonasis“ laikas: tuo metu didelis emocinis krūvis teko spalvai, ypač – geltonų atspalvių variacijoms. Jose tarytum atsikartojo Andų kalnų spalviniai deriniai ir kontrastai, taip sužavėję menininkę kelionės po Argentiną metu. Spalvinguose, gaivališkuose šio tarpsnio estampuose grafikos ribos niveliuojasi ir labai priartėja prie tapybos.   1994-ieji nužymėjo ryškų posūkį Elvyros Kriaučiūnaitės kūryboje. Pirmąsyk po daugelio išsiskyrimo metų lankydamasi Argentinoje, dailininko Rikardo Krivelio (Ricardo Crivelli) dirbtuvėje ji mokėsi popieriaus meno paslapčių. Atsivėrusios naujos kūrybinės galimybės tiesiog pakerėjo dailininkę. Nuo to laiko autorinės gamybos popierius tapo beveik visų menininkės sumanymų pagrindu, net spausdinant graviūras. Toks grafikos atspaudas įgauna didesnę vertę, nes rankų darbo popieriaus lakštas visada originalus, nepakartojamas. Daug kūrybinių impulsų Kriaučiūnaitė įgyvendina kurdama koliažus. Ji išradingai panaudoja autorinio popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą. Menininkė subtiliai apibūdina meninio popieriaus kūrimo procesą: Popieriaus lapas – tai kažkas daugiau negu plokštuma, ant kurios piešiame, rašome ar spausdiname. Jame glūdinti paslaptis visada vilioja. Aš pajutau jo atsiradimo žavesį, kai pati pradėjau jį gaminti iš pulpos, savo rankomis pasigamintos masės iš skudurų, augalų, pluošto, iš meldų, cikorijos, plunksnų, pūkų, kiaušinio lukštų, šuns plaukų... iš visko. Kiekvieną kartą, prisiliesdama prie popieriaus paslapties, jaučiuosi tarsi atlikdama savotišką ritualą. Galbūt todėl savo popierius vadinu „burtalapiais“.   Savo vėlyvąja kūryba Kriaučiūnaitė tarytum nori įrodyti, kad popierius savyje turi ne tik laikinumo, bet ir amžinybės dvelksmo. Ji kuria abstrahuotus didelio formato grafikos lakštus su tapybiškai viena kitą dengiančiomis spalvinėmis dėmėmis, į vientisą meninį audinį įterpia lakšto įplėšas, kiaurymes ar iškilumą, panaudoja faktūros įvairovę. Dažni apskritimo ar spiralės motyvai, suvokiami kaip amžinojo gyvybės rato, pasaulio vystymosi simboliai, stačiakampės, kvadratinės formos įkūnija tvarkos, tobulumo siekį. Naujausiuose kūriniuose dekoratyvaus tapybiškumo estetiką tiesiog gožia stipriai prasiveržęs „pietietškos“ kilmės temperamentas. Kompozicijose sušvyti aktyvi raudona spalva, pabyra jausmingi lūpų, rankų rožių motyvai – iškilūs, reljefiški, tikroviški ar dekoratyvūs, dėmės pavidalo. Neįprastuose ovalo, širmos ar vėduoklės konfigūracijos lakštuose nuvilnija ritmiški flamenko muzikos atgarsiai, spinduliuoja meilė ir beribis gyvenimo džiaugsmas.   Menininkę nuolat skatina postūmis improvizuoti, ji nevengia, kaip būdinga  postmodernistinei dailei, maišyti raiškos priemonių. Kūrėja plečia grafikos sąvoką, nevaržoma technologinių ribojimų, pasitelkdama skaitmeninę spaudą, kurdama erdvinius objektus, spausdindama savo kūrinius ant rankų darbo popieriaus. Tuo menininkė originali plačiame Europos grafikos kontekste, nes daugelyje meninio popieriaus tradicijas puoselėjančių šalių (Lenkijoje, Bulgarijoje ar Švedijoje) dirbama su parengtu ir specializuotose parduotuvėse parduodamu popieriumi.   Kriaučiūnaitės kūryba pastebėta ir įvertinta daugelyje respublikinių bei tarptautinių dailės parodų, o tarp apdovanojimų vienas reikšmingiausių – 2006 m. pelnytas Krokuvos grafikos trienalės diplomas (dailininkė kartu su Danute Jonkaityte yra kol kas vienintelės šios prestižinės parodos laureatės Lietuvoje).   Nūdienos lietuvių grafikos panoramoje Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė išsiskiria didžiuliu dvasiniu pajėgumu, gebėjimu atsinaujinti, keistis ir kaskart nustebinti savo kūrybos gerbėjus.                                                                                           Regina Urbonienė