Jaunosios kartos grafikės Elenos Grudzinskaitės darbuose tradicinis peizažo žanras atgimsta kaip konceptualus būdas kalbėti apie ekologines ir socialines temas. Menininkės kūryboje dominuoja iš pažiūros santūrūs, kone meditatyvūs monochrominiai peizažai, kurie kelia tokius skirtingus klausimus kaip žmonijos santykis su žeme ir manipuliavimo atvaizdu galimybės, tikrovės ir fikcijos sampynos.
Ypatingą vietą menininkės kūryboje užima kalnuotas kraštovaizdis. Jos darbuose juntama gamtos didybė, tačiau nėra jokio romantinio patoso. Gamta Grudzinskaitės kūryboje – atšiauri ir nesvetinga žmogui, o ir žmogus jos netausoja, bando išpešti kuo daugiau naudos, o paskui palieka nualintą. Tad ar menininkė vaizduoja tankiai apgyvendintos Žemės, ar jokios gyvybės neturinčio Mėnulio vaizdus, vizualiai jie atrodo panašiai nejaukūs.
Grudzinskaitė kuria tradicinėmis giliaspaudės grafikos technikomis, tačiau greta estampų eksponuoja ir metalo raižinius bei erdvines instaliacijas iš minimalistinių metalo konstrukcijų, jas papildydama organinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, pelenais. Menininkė renkasi idėjoms geriausiai atsiskleisti tinkančias medijas, tad jos darbuose vietą taip pat randa videomenas ar fotografija. Pastaroji Grudzinskaitės kūryboje užima itin svarbią vietą. Kurdama metalo raižinius, ji remiasi asmeninėmis fotografijomis ir internete prieinamomis mokslinių misijų užfiksuotomis kosmoso nuotraukomis. Kartais šias fotografijas eksponuoja greta grafikos darbų. Nuo pat fotografijos išradimo XIX a. ir patys fotografai, ir dailininkai, ir teoretikai svarstė apie nuotraukos ir dailės kūrinio ryšį. Kam žmonijai bereikalingas rėžtukas ar teptukas, kai fotoaparatas gali sukurti atvaizdą vienu paspaudimu? Grudzinskaitės kuriamose ekspozicijose, kuriose tiek grafikos, tiek fotografijos darbai neatsiejamai susiję, po truputį ryškėja dailės ir fotografijos stipriosios savybės, viena kitos trūkumų kompensavimas. Estampuose dailininkai gali perteikti norimą atmosferą, kurios fotoaparato objektyvas nepajėgus užfiksuoti. Visgi fotografijos mus veikia lyg autentiškas faktas, patikinimas, kaip rašė filosofas Roland’as Barthes’as, kad tai tikrai buvo.
Remdamasi fotografijomis, Grudzinskaitė imasi vaizduoti ir tokius kraštovaizdžius, kurių tikrumo savo asmenine patirtimi negalime paliudyti, tad telieka jomis (pasi)tikėti. Cikle Suklastoti mėnulio peizažai (2015–2016) grafikė akvatintos ir oforto technikomis perkūrė Mėnulio paviršiaus fotografijas. Šiuo dangaus kūno vaizdavimu panašiu metu domėjosi ir kiti lietuvių menininkai. Grafikė Birutė Zokaitytė cikle Mėnulio laboratorija (2016) vaizdavo visą Mėnulio apskritimą, į dangaus kūną žvelgdama kaip į hipnotizuojančią ornamentuotą abstrakciją. Tarpdisciplininio meno kūrėjas Žilvinas Kempinas cikle Iliuminatorius (2014) siekė perteikti Mėnulio švytėjimą, kurti erdvinę jo iliuziją. Tačiau Grudzinskaitė leidžiasi į šio dangaus kūno paviršiaus tyrinėjimus. Jos ciklo darbai sukomponuoti vadovaujantis ta pačia schema – pirmame plane išryškėja kruopščiai išraižytos Mėnulio lygumos ir jūros, nukertamos lygia ir aiškia horizonto linija, už kurios – tamsus beribis kosmosas. Grudzinskaitė seka fotografijomis, tačiau kartu ir kelia klausimą, ar žiūrovai pasitiki jos sukurtų atvaizdų autentiškumu. Mes negalime žinoti, kiek estampuose meninės interpretacijos, o kiek – kruopštaus fotografijų atkartojimo. Mėnulio paviršių vaizduojantys estampai kelia klausimą, kiek galime pasitikėti ne tik menine, bet ir dokumentine fotografija. Cikle Dirbtinis landšaftas (2016) Grudzinskaitė imasi vaizduoti Žemės vietas, kuriose vyko filmavimai, šiuos kraštovaizdžius kine rodantys kaip kitas planetas. Cikle ryškėja kalnai, lygumos, jūros – tuščios ir negyvenamos erdvės. Kūriniai skatina branginti tas Žemės vietas, kurioms būdingas derlingas dirvožemis, netrūksta gėlo vandens. Žmonėms netinkamų gyventi teritorijų motyvai atsikartoja ir cikluose Amžinas įšalas ir Slash and Burn (abu 2015), kuriuose menininkė apmąsto natūraliai gamtos suformuotų ir žmogaus veiklos nuniokotų vietovių savybes.
Grudzinskaitės kūryboje ir toliau įvairiais aspektais atsikartoja kraštovaizdžio tematika. Naujausiame darbe Išplėstinis peizažas (2021) menininkė pasitelkdama skaitmeninės spaudos techniką iš nedidelių kasdienybės fotografijos fragmentų dėlioja kalnų masyvo kontūrus primenančią abstrakciją. Į vis naujus kontekstus perkeldama kraštovaizdžio motyvus plečia peizažo žanro ribas, tyrinėja jo įveiklinimo šiuolaikinėje dailėje galimybes.
Deima Žuklytė-Gasperaitienė
