Apsilankius pas Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę studijoje šalia tapomų naujų didžiulių drobių visad galima išvysti ir kitokios meninės veiklos. Menininkė piešia spalvines, monochromines kompozicijas ant laikraščių ar fotografijų, kuria aplikacijas iš spalvoto popieriaus arba naudoja nesenos praeities leidinius kaip gruntinį paviršių (pvz., tarybinių dainų švenčių albumus). Ten įkurdina savo šeimos istoriją: įklijuoja patinkančių straipsnių iškarpas, įdeda vestuvių kaproninę kojinę, savo delno atspaudus ar daugybę keistų (ne)meniškų daiktų.

Nuolat ieškoma skirtingų dalykų bendrumo – tai sąmoninga menininkės pozicija būti atvirai viskam, kas vyksta aplinkui. Perfrazuodama sena naujai, vizualizuodama sudėtingų prasmių klodus, Elena pabrėžia savo socialinio angažuotumo formas mene. Jai ypač rūpi miesto ir visuomenės problemos. Tik studijų metais gyveno ir mokėsi Vilniuje, o jos pirmieji dailės mokslų (S. Žuko taikomosios dailės technikume) ir vėlesni su kūryba bei meno pedagogika susiję metai ėjo tik Kaune (nuo 1989 m. dėsto A. Martinaičio dailės mokykloje, nuo 1990 m. dalyvauja parodose).

Intensyviai besidomint pasaulinės meno praktikos pavyzdžiais (ypač Žano Mišelio Baskijos {Basquiat}, Anzelmo Kyferio {Kiefer}, Fransio Beikono {Bacon}, Žano Diubiufė {Dubuffet}, Antonio Tapieso, Sai Tvomblio {Cy Twombly}, Ronaldo Brukso Kitajaus {Brooks Kitaj}, Doris Salsedo {Salcedo} kūryba), pamažu menininkės tapyba nuo suabstraktintų kompozicijų, ekspresyvaus primityvizmo spalvų šėliojimo perėjo prie nenusakomai sunkių klausimų narpliojimo ir nejaukių istorijų perfrazavimo, pasitelkus deformacijos, dekonstrukcijos principus. Kolorite atsiradęs laisvės pojūtis, paveikslo poetinis neužbaigtumas ir tapymo manieros „šmaikštumas“ – dailininkės seniai įvaldytos nuostatos.

Kartais nuo ekspresyviai įgyvendintų Elenos idėjų iki išgrynintos abstrakcijos tėra vienas žingsnis, o kartais jos meditaciškai tapybai būdinga „vaikščiojantis“ dažas. Anot dailininkės, susigyveni su tuo, kad dažas dar ilgai vaikšto po paveikslą, jį tarsi išbandai; jis gyvas, sunkiai džiūstantis, stumdomas plokštumoje tol, kol vienu momentu paliekamas amžinai sustingti. Yra ir kitokių tapybos darbų – juose nuo konkretaus motyvo einama link abstrakcijos; dažnai tai pleneruose užgimę vaizdai ir mintys.

Elenos drobėse dažnai apsigyvena keisti personažai: jai smagu pasakoti konkrečią istoriją, plėtoti siužetą, ir pasakyti daugiau, nei yra. Neįprastumas, išskirtinumas ir visuomenės reakcija į tai, klausimas, ar galima išgyventi „kitokiam nei visi“ – štai kur krypsta Elenos mintys, kai tapo savo personažus. Dažnai tai susiję su vaikais, paaugliais, jų hermetišku pasauliu. Į savo kaip mokytojos, edukuotojos veiklą ji nuo pat pradžių žiūrėjo neformaliai – šiame darbe atrado vargų ir džiaugsmų, ir meistriškai aktualizavo tai kūryboje.

Todėl Elenos konceptualių parodų temos ir krypsta prie sociu­mo problemų. Rengdama parodą tapytoja pati sutvarko ir ekspozicijos erdvę. Nepamirštama 2005 m. paroda galerijoje „Meno parkas“: įrengta klasė su suolais ir mokykline lenta (projektas Apie tai); 2007 m. – paauglių zona su aprašinėtomis sienomis (projektas Apie juos); 2010 m. kavinėje „Suflerio būdelė“ darbai padalinti į dvi zonas – vaidinimo ir „gyvenimo“ fragmentų. Tapytoja „sukonstravo“ įstiklintus stendus, o juose sukurtas dvigubas (realios ir virtualios) erdvės laukas su žmonių figūrėlėmis ir plakatais.

Teatras, vaidyba, įsitraukimas – šie reiškiniai akcentuojami tiek Elenos paveiksluose, tiek parodų ekspozicijose. Ji nori ne tik nustebinti žiūrovą, bet ir tiksliau, aiškiau atskleisti savo idėjas, susijusias su socialinėmis problemomis. Tapytoja nežaidžia slėpynių su žiūrovais – paveikslų pasakojimai tikroviški, juose taip kabinamasi už apčiuopiamų dalykų, kad suvokti tokį kūrinį empatiškai labai paprasta.

Kartais tai perteikiama šiuolaikinio portreto žanru (paauglių pasaulis, jų skaudžios tiesos ir temos). Šių trapių kūrinių, sklidinų nenumaldomo ilgesio, autorė tvirtai tiki, kad ne tik socialinės institucijos turi rūpintis vaikais ir paaugliais, – tai pilietinės visuomenės reikalas. O menininkai apie tai gali ir turi kalbėti sava plastine kalba. Todėl tapytoja visais įmanomais būdais, taigi tradicinėmis ir eksperimentinėmis meninėmis priemonėmis, nepaliaujamai skelbia savo (kartu ir bendrąsias žmogiškąsias) idėjas, šūkius ir „rašo“ atvirus laiškus pasauliui.

Kristina Budrytė