Neveltui menotyrininkė Laima Kreivytė Eglės Vertelkaitės grafiką įvardina kaip rašymą ir lygina ją su garsiuoju rusų poetu ir dailininku futuristu Vladimiru Mayakovskiu, kuriam žodžio grafinė išraiška rūpėjo nemažiau nei reikšmė. Jei poetas rūpinosi savo žodžio erdviškumu, tai grafikė kuria erdves taip, kad jos kalbėtų pačios ir aktyviai transliuotų nuorodas į pasaulio istorijoje šurmuliuojančias kitų kalbas, knygas, idėjas. Kaip ir kalboje jos kūryboje itin svarbi struktūra. Todėl visokie struktūralistai, semiotikai, antropologai galėtų sėdėti smakrus parėmę ir su malonumu studijuoti Vertelkaitės grafinius rebusus, nes jie prisotinti labai apsiskaičiusio, linkusio į analitiką žmogaus minčių viražų. Galbūt todėl, kaip tiksliai pastebi Kreivytė, „Autorei pagrindine meno pasaulio figūra yra Cindy Sherman – fotografė, turinti tūkstančius tapatybių.“

Kalbinta Ramutės Rachelevičiūtės menininkė sakosi, jog jai yra „svarbu būti savame laike“. Bandant apibūdinti grafikės kūrinių laiką, pasirodo, kad tai nėra taip jau paprasta padaryti. Čia egzistuoja neapčiuopiama logika, kuri kaip koks neištirtas kosmoso reiškinys nenustatytu būdu sutalpina į pulsuojančią visumą pačius įvairiausius laikus. O gal tai Platono idėjų pasaulio laikas? Čia juk niekam nerūpi nei chronologija, nei kategorija. Nesvarbu koks karas, svarbiau pati karo idėja. Daina yra tiesiog daina. Jos ištiktas, bet kuris dainuotojas būna pamautas ant balso iešmo („Lietuvių liaudies sutartinė. Šauksmas“ (Dainuojanti Cindy Sherman), 2005 m.). Galbūt menininkė buvimą savame laike suvokia, kaip šių dienų galimybes naudotis įvairiais pasaulio, kūrinių, idėjų laikais... Mums pasisekė, kad Eglė neemigruoja į minčių pasaulį, o savo kūrybą paverčia prieiga į jį žiūrovui.

Peržvelgus dominuojančias kūrybos linijas, galima būtų išskirti tris. Pirma – nutikimų (gal tik mintyse) papasakojimai, mizanscenos. Antra – darbai, kur dominuoja mitologinis laikas. Jie panašūs į kosmologijų juodraščius, žvaigždėlapius su mįslingais simboliais ir pastabomis. Ir galiausiai – minčių struktūrų išklotinės. Žinau, skamba sudėtingai, tačiau menininkei kažkaip pavyksta padaryti, kad viename lape matytųsi trijų metų skaitytų knygų, matytų kūrinių koordinatės, kaip pasakytų Kreivytė - kodai. Nelengva paaiškinti, kaip ir tai, kad žmogus 70 procentų sudarytas iš vandens, nes kaip bežiūrėsi matai tik rankas, plaukus, odą, tūrį, bet ne balutę. Matyt mūsų kūrybinė asmenybė irgi sudaryta iš 70 procentų kažkokių tai idėjų ir Vertelkaitė sugeba pasinerti iki to kūrybos atomų lygmens...

Mažiau mistifikuojant ir kalbant formaliau, E. Vertelkaitės darbuose yra dažnas moters motyvas, autorė neretai pasirenka horizontalų, ištęstą lapo formatą ir yra pranokusi visas galimybes (kas žino?) iš to, ką įmanoma padaryti grupuojant tiesut tiesiausias linijas viena šalia kitos. Horizontalios linijos kartais panašios į sąsiuvinio veidą, kartais virsta vos regimu šydu, aklina siena ar vėjuotu praėjimu, kartais tirštu vandeniu, į kurį galima panerti, kartais penkline nematomai dainai, kartais virpančiu karštu oru ir beveik visuomet laikmačiu. Užrašai padeda iššifruoti konkretaus kūrinio linijų vaidmenį, todėl verta juos perskaityti. Taip gali nejučia būti įtraukta/as į galingas reikšmių struktūras.

Monika Krikštopaitytė