Eglės Ulčickaitės prislopintų tonų paveiksluose – buitinių scenų fragmentai, interjero, detalės, peizažai, portretai. Per tokius kasdienius motyvus tapytoja prieina prie pagrindinio kūrybinių tyrinėjimų objekto – laiko. E. Ulčickaitės drobėse laikas įgyja psichologinį matmenį – jo problematika apmąstoma žmogaus patirčių kontekste. Savo tapyboje Eglė gręžiasi į neseną praeitį, sovietmečio laikotarpį.

Tapytoja imasi tyrinėti savo situaciją šiame prapuolusio laiko kontekste. Pasitelkusi psichoanalizės idėjas, ji siekia aptikti savo aplinkoje tuos laikotarpio ženklus – traumuojančius svetimkūnius – ir juos prisijaukinti. Taip kadaise įprasti gyvenimo atributai (pavyzdžiui, kasos langelis institucijos koridoriuje) tampa egzotiškais objektais dabartinėje kultūroje, tarsi muziejiniais artefaktais, nebetekusiais savo funkcijų. Egzotizuojant vaizduojamąjį objektą atsiranda distancija, kurios kasdienybėje pritrūksta, o su ja – ir galimybė naujai įvertinti praeitį bei jos reliktus.

Eglės Ulčickaitės kūryba autobiografiška, paremta pačios autorės išgyvenimais, tačiau atspindi ir bendrą jaunosios kartos nusiteikimą. Gimę politinio lūžio metu, jie aktyviai ieško praeityje atspirties, net jei ta praeitis teišlikusi fragmentiškai, o jos pasakojimai fiktyvūs, neautentiški. Taip pat suabejojama ir kolektyvinės atminties patikimumu, teigiama kolektyvinės fantazijos idėja, istorijos kaip falsifikato prielaida.

Parengė Danguolė Butkienė