XX–XXI a. sandūroje Eglė Rakauskaitė greta Deimanto Narkevičiaus, Nomedos ir Gedimino Urbonų buvo viena iš geriausiai žinomų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, visame pasaulyje garsinama Stambulo ir Venecijos bienalių, daugybės kitų tarptautinių parodų dalyvė.

Vilniaus dailės akademijoje baigusi tapybos studijas, Rakauskaitė nutapė paveikslų, sukūrė spalvotų lino raižinių, pirmuosiuose mados festivaliuose pristatė keletą pačios pasiūtų drabužių kolekcijų. Kai įsisteigus Šiuolaikinio meno ir Sorošo šiuolaikinio meno centrams šalyje atsirado naujoviško meno paklausa, vaizdavimą ji iškeitė į juslėmis patiriamą būtį, vienaip ar kitaip perkeistos fizinės tikrovės pristatymą. Kurį laiką jos „vizitinė kortelė“ buvo organinės medžiagos ir maisto produktai – plaukai, žiedlapiai, medus, šokoladas, taukai, taip pat – jos kūnas.

Menininkė pasiuvo keletą džiovintais jazminų žiedlapiais nusagstytų marškinėlių ir suknelių (Virginijai, 1994–1998), Kailinukus vaikui (1996) iš moterų plaukų. Apsiklijavo kūną dirbtiniais plaukais, palikusi atviras jo plaukuotas vietas (Plaukuotis, 1994). Dalyvaudama įvietinto meno projekte „Kasdienybės kalba“ (1995) vienoje iš buvusio Vilniaus geto gatvių pakabino tinklą iš žmonių plaukų – supintų kasų su kaspinais (Be kaltės kaltiems. Tinklas), taip pat sumanė įspūdingą gyvą skulptūrą Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus. Būrys baltomis lyg nuotakų suknelėmis ir juodais prasegtais paltais vilkinčių merginų stovėjo tyliai nuleidusios galvas, o ilgos jų kasos taip pat buvo supintos tarpusavyje į tinklą. Šiais kūriniais menininkė išreiškė požiūrį į negailestingą ir neišvengiamą istorinės atminties galią.

1996 m. rengdama bendrą kūrybos parodą su Gintaru Makarevičiumi, Rakauskaitė sudėliojo ant sienos didžiulį ornamentą iš saldainių fabrike išlietų šokoladinių Nukryžiuotojo skulptūrų (Šokoladiniai krucifiksai, 1996), sietiną su katalikų liturgija, bažnytine daile, juslinga baroko estetika. Brangaus maisto švaistymas kartu buvo tarsi atsisveikinimas su sovietmečio nepritekliais, ir tąkart jis jau nesulaukė viešo pasipiktinimo, kitaip nei 1990-aisiais pirmoje grupės „Post ars“ parodoje Kaune Aleksui Andriuškevičiui prikalus prie sienos duonos kepalus.

Toje pačioje parodoje, vykusioje Šiuolaikinio meno centro apatinėje salėje, menininkė pristatė ir savitą skulptūrą Medus: tarp specialiai sutvirtintų keturių stulpų ištemptoje baltoje marškoje sūpavosi daugiau nei šimtas litrų Alpių pievų medaus, menininkės įsigyto Austrijoje už kūrybinę stipendiją. Parodos žiūrovai neįtarė, kad mato istorinio performanso rekvizitą. Performansas – menininkės maudynė meduje – vyko vėlų vakarą, dalyvaujant tik visai mažai iš menininkės artimųjų, bičiulių ir ŠMC darbuotojų sudarytai filmavimo grupei. Naudodama specialią kvėpavimo įrangą, ji stengėsi visiškai pasinerti į medų, kad atrodytų lyg vabzdys, inkliuzas gintaro gabale, bet tai buvo sudėtinga, nes žmogaus kūnas lengvesnis už medų. Po kurio laiko pasijuto blogai, nes visas jos kūnas buvo padengtas odai kvėpuoti trukdančia derva. Iš audiovizualinės performanso dokumentacijos pagamintas filmas, kur iš viršaus matyti meduje gulinti ir garsiai šnopuojanti moteris, 1999 m. parodytas Venecijos bienalėje, kai Lietuva ten dalyvavo pirmą kartą.

Po metų menininkė sukūrė kitą panašų darbą – judančio vaizdo instaliaciją Taukuose (1997–1998). Šiandien ją galima pamatyti Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje. Trijuose ekranuose rodomi trys atskiromis kameromis nufilmuoti ir sinchroniškai rodomi vaizdai – plūduriuojančio moters kūno fragmentai. Tarpus tarp jų nesunkiai užpildo žiūrovo vaizduotė. Techniškai sudėtinga vaizdo instaliacija – tik vienas iš kūrinio komponentų. Nemažiau svarbi jo dalis – menininkų rezidencijoje Vienatvės pilyje (Schloss Solitude) Štutgarte be žiūrovų vykusi menininkės maudynė. Kvėpuodama per vamzdelį ji visiškai panyra į išlydytus gyvulių taukus, kurie kadaise buvo gyvas kito audinys. Skaidrūs lyg krištolas karšti riebalai pradžioje išryškina kūno kontūrus, bet stingdami jį paslepia, pradangina, įkalina. Vėliau menininkė sakė bijojusi, kad taukams visiškai sustingus iš to stiklinio karsto nebegalės išlipti be kitų pagalbos.

Skausmas ir rizika, pavojus sveikatai ar net gyvybei – būdinga XX a. 7–8 dešimtmečių Vakarų Europos ir JAV kūno meno (akcijų, performansų) savybė. Rakauskaitės kūrinio atveju juslinės patirties aspektas svarbiausias ir kūrybos, ir suvokimo etape, bet jį įmanoma interpretuoti įvairiuose kontekstuose. Gulintis, horizontalus kūnas – statulos priešprieša – kultūroje pirmiausia siejamas su mirtimi, bet taukuose panirusią moterį galima susieti ir su feminizmu, veganizmu, įvairių bioideologijų ar net spa reklamų kritika.

Netrukus menininkė nukreipė kamerą nuo savęs į kitų veidus, kaip ir daugelis jos kolegų, ėmėsi bendradarbiavimu, socialiniais tyrimais grindžiamų projektų. 1999 m. Venecijoje dar buvo parodyti ir jos Veidai (1998–1999) – vaizdo instaliacija iš dviejų projekcijų, kur daugybė meno aplinkos žmonių pažvelgia į žiūrovą, užsimerkia ir išnyksta. Fotografų padedama ji įamžina dėvėtų drabužių parduotuvėse aprengtus benamius (Vilniaus benamiai, 2000). Menininkės dėmesį patraukia specifinės, marginalinės vietos – Vilniaus turgavietės (Gariūnai, 2002). Kelių ekranų nespalvoto vaizdo kūrinyje Kitas kvėpavimas (2000–2003) Lietuvoje, Vokietijoje, Rusijoje ir net vienoje Aliaskos senelių prieglaudoje pagyvenę žmonės atsakinėja į jos pateikiamus egzistencinius klausimus: ar jaučiasi vieniši, laimingi, ar bijo mirties. 2003 m. slaugiusi neįgalius žmones JAV, apie tai sukūrė filmą Mano Amerika.

Filmo Tėvas (2006) herojus – menininkės tėvas Romualdas Rakauskas, ryškus Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas, kadaise išgarsėjęs fotografijos ciklu Žydėjimas. Tėvo ir dukros pašnekesys vyksta raudonai apšviestoje fotolaboratorijoje. Ji sako save mažą atsimenanti tik iš tėvo darytų nuotraukų. Ryškalų vonelėje įmerktame popieriuje išryškėja menininkės veidas. Pati mirkdama šiltoje vonioje žiūrovams prisipažįsta apie ją ir tėvą skiriančią neįveikiamą prarają, erdvės ir laiko nuotolį. Vis dėlto tarp XX a. 7 dešimtmečio fotografų, reportažinę fotografiją pavertusių menine, ir 10 dešimtmečio fotografijos ir audiovizualines medijas antropologiniams tyrimams naudojančių šiuolaikinių menininkų kaip tik galima įžvelgti glaudų ryšį.

Erika Grigoravičienė