Eglės Kuckaitės ankstyvoji 1992-2004 m. kūryba geriausiai žinoma kaip oforto ir kitomis tradicinėmis grafikos technikomis atlikti darbai, nors eksponuojant kūrinius jau tada pasitaikydavo instaliacijos bruožų. Pavyzdžiui ant mokyklinio sąsiuvinio popieriaus atlikti piešiniai eksponuoti stalčiuose naudojant juos kaip rėmą. Ofortuose dažnas personažas yra Šyšokas – androginiška nenusakomo amžiaus figūrėlė su dviem šalia ausų susuktais kuodeliais. Šiai kartais lyriškai, kartais drastiškai būtybei būdinga savistaba, metaforiškas elgesys, pojūčio grynumo paieška.

Atskirą dėmesį verta atkreipti į tai, kaip menininkė vaizduoja plaukus. Su ypatinga atida grafikė juos paišė dar mokykloj. Kuckaitė daugiausia apie savo vaizduojamų personažų savijautą pasako per jų plaukus. Piešiniuose priklausomai nuo to ar plaukai supinti į kietą kasą, ar tik surišti į „arklio uodegą“, ar susukti į du kuodelius paausiuose, ar laisvai plaikstosi judesyje, ar krisdami palaidi dengia pečius, ar yra išsiskleidę tarsi sparnai – galima suprasti kaip veikėjas jaučiasi.

Grafikės estetikos supratimą ir tiesiogiai motyvus įtakojo Japonų kultūra. Ji laisvai elgiasi su kompozicija, nebijodama palikti tuščių plotų, sutelkia dėmesį į detalę, liniją, siluetą, įveda antspaudą. Kuckaitės santykis su šia ir kitomis darbuose pasirodančiomis kultūromis nėra tik formalistinis, jis labiau panašus į bandymą užkalbinti tą Kitą, išsakyti jausmus, mintis suvokiant neperžengiamus skirtumus.

Labai svarbus, iš Japonų grafikos atkeliavęs elementas yra antspaudas. Menininkė ne tik ėmė naudoti antspaudą grafikos lakštuose kaip savarankišką elementą, ne tik iš jų dėliojo raštus ir pavidalus ant popieriaus, bet ir išplėtojo iki didžiulio formato piešinių ant sienos sudarytų iš atspaudų, kuriuos vadina sienų akcijomis.

Sienų akcijos – kūriniai veikiantys net keliomis medijomis (fotografija, pasakojimas, piešinys, antspaudai) yra daugiasluoksniai ir savo reikšmėmis. Tai viena įspūdingiausių Eglės Kuckaitės kūrybos dalių ir neveltui pelniusi jai pagrindinius prizus: Tarptautinėje XIII Talino grafikos trienalėje „In Exile“ (Talinas, Estija) 2004 m.; Tarptautinėje V Grafikos meno trienalėje „Transfers“ (Praha, Čekija) 2007 m.

Pradėjusi nuo klasikinių grafikos technikų Eglė Kuckaitė kartą peržengusi jos ribas į išplėstines kitas medijas (aiškiausiai tai atsitiko sienų akcijose 2004 – 2007m.) menininkė nesiliauja to daryti ir toliau. Tačiau ir sienų akcijose, ir instaliacijose išlieka atspaudimo, vaizdo perkėlimo veiksmas. Neretai Kuckaitės kūryboje atsiranda ir fotografija (pvz. serija nuotraukų, kur menininkė nusifotografuoja apsikabinusi paukščių iškamšas). 2007–2008 metų tapybos serija „Pranciška“ irgi nėra tapyba įprastine šio žodžio prasme, ji atlikta piešinį atspaudžiant nuo akmens.

Apibendrinant, Kuckaitės kūrybą (turinio aspektu) galima būtų išskirti į dvi tarpusavyje susisiejančias šakas. Tai psichofiziška dalis, kuri integruoja intymias žmogiškąsias, tarpkultūrines patirtis. Ir konceptualioji, kur pasitelkus medijų ypatumus sukuriamos daugiaplanės idėjos peržengiančios privataus gyvenimo ribas ir turi pareiškimo bruožų apie pagarbą gamtai, kultūrai (moterims visuomenėje), apie laiko savybes ir kt.

Paskutinieji darbai yra mišrios technikos, neretai atlikti ant drobės. Techninis meistriškumas pasiektas, tačiau kuo toliau, tuo mažiau norisi kalbėti apie technikas ir daug labiau apie konceptualias idėjas, kur menininkė dirba su atminties tematika, tęsia savistabą bei kūno kalbos pirmavimą racionalios raiškos atžvilgiu.

Monika Krikštopaitytė