Eglė Karpavičiūtė - jaunosios kartos tapytoja. Jos tyrinėjimų objektas – kultūros pasaulis, žymūs meno kūriniai, architektūriniai objektai. Nemažą dailininkės kūrybos dalį sudaro nutapytos meno kūrinių ekspozicijos. Paveiksluose pavaizduotos vienodai baltos galerijų erdvės prabyla apie šiuolaikinę meno pateikimo specifiką ir vartojimo įpročius, paliečia žiūrovo kaip meno vartotojo problematiką. Taikydama paveikslo paveiksle (plačiau – kūrinio kūrinyje) principą ir pertapydama garsių menininkų kūrinius, E. Karpavičiūtė kvestionuoja universalų jų supratimą, kūrinio originalumo sampratą, menininko statusą.

E. Karpavičiūtės darbai, konceptualiai jungiantys plastinę kalbą ir filosofines idėjas, yra pačios tapybos, kaip medijos, revizija. Autorė gilinasi į vaizdo ir vaizdinio suvokimo skirtumus skirtingų medijų pagalba, domisi istorinėmis tapybos būsenomis ir kvestionuoja jos mirties mitą. Prieš keletą metų pradėjusi tapyti žymių menininkų ekspozicijas galerijų erdvėse, E. Karpavičiūtė taiko apropriacijos principą. Pertapydama Gerhardo Richterio ir Luc‘o Tuymans‘o kūrinius galerijų erdvėse ji perima šiems menininkams būdingus potėpius ir taip atskleidžia „individualaus“ stiliaus konstravimo mechanizmus. E. Karpavičiūtė tapybą traktuoja kaip vieną seniausių, archajiškiausių meno formų, kuri sunaikina vaizdą jį užkonservuodama.

Parengė Danguolė Butkienė