Eduardas Juchnevičius – dailininkas, poetas, pedagogas. Aktyviausiu laikotarpiu dirbo pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir technikomis: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityje, kartu kūrė poeziją ir visgi lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų – linoraižinių kūrėjas.

1959 m. baigęs vidurinę mokyklą būsimasis dailininkas bandė stoti į skulptūrą LTSR valstybiniame dailės institute, tačiau pirmą kartą nepavykus tik 1963 m. čia grįžo studijuoti Pedagogikos fakulteto grafikos specialybę. 1968 m. baigęs institutą persikėlė gyventi į Šiaulius, ten ilgus metus dėstė Šiaulių vaikų dailės mokykloje ir kartu intensyviai kūrė bei dalyvavo parodose. Juchnevičių amžininkai prisimena kaip charizmatišką asmenybę, artimą Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) mokinį ir nepailstamą Šiaulių meninio gyvenimo dalyvį ir iniciatorių.

Parodose dailininkas dalyvavo nuo 8 dešimtmečio pabaigos. Jo kūryba neliko nepastebėta sovietmečiu vykusioje Baltijos šalyse didžiausioje grafikos meno fiestoje – Talino grafikos trienalėje, kur 1986 m. jis buvo apdovanotas pagrindiniu prizu (1977 m. ten pat yra gavęs ir diplomą). Tiesa, dailės gyvenimą, vykusį Vilniuje, neretai mėgdavo patraukti per dantį – miesčionišką didmiesčio kasdienybę, susiniveliavusį ir ankštą dailininkų bei dailės kritikų pasaulį. Pats Juchnevičius nevengė dėmesio, mėgo tarti žodį kūrybos ir to meto dailės realijų klausimais. Šie atvirumo aspektai atsispindėjo ir jo kūryboje.

Jau baigiamojo darbo cikle Prūsų nukariavimas (ofortas, 1968, darbo vad. Vytautas Valius (1930–2004) itin juntamas ne tik susiformavęs jauno menininko braižas, bet ir aiškiai apibrėžta istorinė tematika. Juchnevičius vienas tų menininkų, kurie per visą kūrybinę biografiją nuosekliai gvildeno tas pačias tautos istorijos, žmonių santykių ir jų būties problemas, kaip pagrindiniu tyrimų objektu, reprezentantu ir metafora remdamiesi žmogaus figūra. Beveik be išimties visose kompozicijose vyrauja siužetiškas pasakojimas, kurį kontrastingai paryškina tuščia estampų erdvė. Toks vaizdavimo principas žiūrovui neleidžia suvokti nei laiko, nei vietos.

Modernistiniuose Juchnevičiaus linoraižiniuose, sukurtuose 8–9 dešimtmetyje (Marių kronikos, Dykūnų puota etc.), kunkuliuoja gyvenimas. Tarytum film noir kadruose fiksuojama itin kūniška pasaulio vizija, kurią modeliuoja dailininko fantazija. Stebina ir glumina, kaip meistriškai Juchnevičius manipuliuoja vaizdo negatyvu, būdingu iškiliaspaudei. Negatyvas asocijuojasi su atvirkščiu atspaudu, o juk estampas ir šiaip yra atvirkščias klišės atspaudas, vadinasi, originalus vaizdas lieka klišėje. Tai alcheminis grafikos aspektas, dažnu atveju tik sustiprinantis įtaigą ir estampo reikšmių sluoksnį. Pasak dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, Juchnevičiaus grafika yra naktinis menas – savotiška sunki treniruotė, kvaziskaistykla, kurią įveikus galima kilti aukščiau[1]. Konstruktyvistiniuose kūriniuose neretai fiksuojamas grotesko ir ironijos kupinas veiksmas. Autoriaus fantazija susipina su buitimi, mitologija, istorija. Kontroversiškai, tačiau kompromisiškai čia lygiomis teisėmis dalijasi įvairūs herojai: dirbtuvėje pozuojantis modelis, Dzeusas, Vytautas Didysis, studijoje besidarbuojantis dailininkas, geležinis vilkas ir kt. Ironiškais pokštais perteikiama kūrinio realybė, organiškai sąveikaujant itin skirtingiems personažams.

Poezijos, kurią kūrė Juchnevičius, netrūko ir vaizduojamojoje dailėje. Čia gausu ir linijų ritmo, ir siužetinio pasakojimo, ir metaforinės kalbos. Tirštà vaizdinių, personažų, įvairių atributų, daiktų buvo ir Juchnevičiaus tapyba, kurią dailininkas kūrė nuo pat 8 dešimtmečio pabaigos, kai baigė institutą. Greta lakoniškomis formomis pasižyminčios grafikos Juchnevičiaus tapyba išsiskiria formos ir stilistikos eklektiškumu bei iliustratyvumu. Pasak paties autoriaus, jam buvo svarbus siužetiškumas, kad plastika būtų suvokiama žiūrovui[2]. Šią kūrybos dalį būtų sunku priskirti prie kurios nors lietuvių tapybos tradicijos, nes Juchnevičiaus tapyba išsiskiria itin individualia raiška. Kartkartėmis ji primena siužetinę freskų, pano būdingą raišką, kartais didžiaformates iliustracijas, scenovaizdžius ar kostiumų projektus. Spalvingi ir ryškūs fantastiniai gyvūnai, žmonės ir įvairūs architektūriniai konstruktai vyravo Juchnevičiaus tapyboje iki pat dailininko mirties.

Kristina Kleponytė-Šemeškienė

[1] Žr. Alfonsas Andriuškevičius, „Laisvos mintys estampų parodos proga“, in: Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilnius, 1997, p. 117–118 [2] Žr. Eduardas Juchnevičius, „Atsakymas ponui Alfonsui Andriuškevičiui“, in: 72 lietuvių dailininkai – apie dailę, sud. A. Andriuškevičius, Vilnius, 1998, p. 122