Grafikas Edmundas Saladžius – charizmatiška ir ganėtinai mistifikuota asmenybė. Tačiau apie šį menininką girdėti neadekvačiai mažai. Jo kartos grafikai, tapytojai ir skulptoriai menininką puikiai žino, vertina, mini atsiminimuose kaip itin ryškų, bekompromisį, sofistikuotą ir paslaptingą... Panašu, kad jis linkęs saugoti privačią erdvę ir „bohemintis“, kaip pats sako, tik su artimais bendraminčiais. Pastoviausi jo minimi bičiuliai ir kompanjonai – Ričardas Vaitiekūnas ir (amžinatilsį) Antanas Martinaitis.

Pilna netikrumo ir šizofreniška tarybinė atmosfera daugelį kūrėjų paskatino laikytis nuošaliau ar visai užsisklęsti. Tačiau ir po Nepriklausomybės Saladžius publikos nelepina dažnomis parodomis, nėra net leidinių skirtų jo kūrybai. Tai nepaprastai stebina, nes toji kūryba yra labai aukšto meninio lygio su stipria ir savita stilistika bei elegantišku ir intelektualiu pasauliu. Tiesa, jis nemažai laiko skiria pedagoginiam darbui.

Dailininkas mėgsta ir moka naudotis Ezopo kalba, o tai kelia nemenką įtampą žiūrovui. Jo kuriami pavidalai ir vaizdai visada turi paslėptą reikšmę. Ir ne tiesią, o suktą. Tiksliausiai būtų pasakyti - vikrią. Ypač laikotarpiu dar prieš Nepriklausomybę kurtuose darbuose. Gali lengvai įsivaizduoti prakaito lašelius ant tarybinio biurokrato-ideologinio „sanitaro“ kaktos. „Šunų siuitos“ cikle nupaišyti tarsi tik šuniukai, bet jausmas kažkoks labai negeras. Ką jis čia norėjo pasakyt?

Šiame litografijų cikle ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei pačios figūros atlieka jų šešėliai. Jie gali šeimininkui nežinant agresyviai pulti arba sunykti, pavirsti apskritai į kitą būtybę, kuri elgiasi savo nuožiūra. O tai pavojinga, verčia galvoti apie tarybinių laikų inteligento dvasinį skilimą. Paprastai iš menininkų įprasta tikėtis, kad jie sukurs tau malonumą (intelektualinį, dvasinį ar pvz. estetinį), tačiau čia, regis, smaginasi jis pats, neleisdamas savęs iki galo „išvynioti”, kaip veikėjas iš klasikinės literatūros schemos: „aš žinau, kad jis nežino to, kas paslėpta, bet jis žino, kad yra paslėpta ir žino, kad aš tai žinau“. Detektyvas... Tik dvasinis, pažiūrų.

Štai garsusis dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius 9 deš. pabaigoje pasišovė suskirstyti grafikus į „dieninius“ ir „naktinius“ pagal temas ir braižą. Saladžių jis, be dvejonių, priskyrė „naktiniams“. Netgi pavadino „tamsos meistru“, tikino, kad anas tamsoj puikiausiai orientuojasi. O toji jo tamsa – tiršta ir gausi. Turėjo galvoje, žinoma, ne tik juodų juodžiausią foną, ir iš po jo, kaži kokiu stebuklingu būdu, švytinčią spalvą išsprūdusią iš po impozantiško kontūro. Temos irgi ne iš lengvųjų: psichiatrinė, mirties veidai, agresyvi minia, suskilusios asmenybės, šventi išdavikai ir egzistenciniai mauduliai. Andriuškevičiaus apibūdinimas pasklido kaip tuopų pūkai birželį – tiesiog į visus tekstus apie Saladžių. Šitas – ne išimtis.

Iš tiesų, nemaža dalis grafiko darbų turi tamsaus fotonegatyvo jėgą ir tą, apverstumo keliamą, keistą jausmą. Tamsumos ir labiau tuščios nei pripildytos figūromis kompozicijos primena film noir estetiką. Kartais net atspaudo kraštai nelygūs, kad nekiltų klausimo apie kokią realybę kalbama. Žinoma, kad apie šiurkščią, vidinę - t. y. jausminę. Užtat piešinys – grakštus, meistriškas iki žiaurumo. Tačiau yra ir lino raižinių ciklas „Septyni meilės vaizdai”. Čia jis (Andriuškevičiau!) visai ne „naktinis”. Nors gali atrodyti liūdnas, bet ne „beviltis”.

Nors ir tamsaus fono, tačiau nėra „naktinis” ir religinei temai skirtas ciklas „Pagal rožančiaus paslaptis” (1997 m.) Sunkumas ir skausmas čia teikia išminties, o tai arčiau „dienos”. Vėliausiuose darbuose lieka daug tūriškos juodumos (visas fonas), o formos įgauna ekspresyvumo, kontūras išsilydo lyg lava. Figūros irgi tampa tūrinės, ažūrinės.

Monika Krikštopaitytė