Donatas Jankauskas-Duonis į Lietuvos meno lauką įsiliejo XX a. 10 deš. pradžioje, iškart po studijų Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas priklauso vadinamajai „Emisijos“ kartai, kuri 2004–2006 m. buvo pristatyta Šiuolaikinio meno centro organizuotame to paties pavadinimo parodų cikle.
Duonio darbai išsiskiria iš „Emisijos“ kartai būdingo konceptualaus braižo savo materialumu ir grubia raiška. Ankstyvieji kūriniai primena iškamšas, ritualinius reikmenis, gamtos ar antropologijos muziejų ekspozicijoms būdingas dioramas. Monumentalios pirmykštės ar mitinės būtybės – nuo beždžionžmogio iki King Kongo – jau tapo menininko vizitine kortele. Objektai kuriami tarsi negrabiai ar mėgėjiškai, o kūrinių pavidalai dažnai būna įkvėpti populiariosios kultūros. Menininkas naudoja sintetines medžiagas – putplastį, sandarinimo putas, poliurėją. Kartais derina jas su žvėrių kailiais, odomis, o kai kur išnyra ir vieliniai figūrų „griaučiai“.
Autoriui būdinga (savi)ironija ir sarkazmas slepia taiklią kritiką. Dar 1996 m. Gdanske rodytoje parodoje Nowa Litwa Duonis pristatė kūrinį, kuriame barokinei architektūrai būdingi rubuiliai angeliukai tramdo gauruotą beždžionžmogį. Tad ko vertas bandymas šventais laikyti dalykus, kurie iš esmės yra žemiški ir net gyvuliški? Jei mus riboja fiziologijai pasiduodantis protas, tuomet ir įsivaizduojama žmogaus visagalybė, siekis perprasti, klasifikuoti ir tokiu būdu savintis supantį pasaulį – tik iliuzija.
Tad savo kūryboje Duonis kritiškai apmąsto Lietuvos, meno ir visuotinės istorijos klausimus. Pavyzdžiui, videodarbo Tauta kevale (1995) pagrindu tapo perkurtas japonų animė filmas Dvasia kevale. Originalioje versijoje matome fantastinę ateities viziją, kurioje veikia robotai su instaliuota „dvasia“ – gebėjimu mąstyti ir jausti. Duonis piratinę rusišką filmo versiją dar kartą įgarsino žemaitiškai, o garso takelį papildė liaudies muzika. Taigi, universalų žmogaus identiteto klausimą analizuojantis filmas tapo pamąstymu apie mūsų tautos identiteto konstravimą. Animė herojai žemaičiuoti ėmė neatsitiktinai. Tokiu būdu autorius kūrinyje užsiminė apie savo tapatybę, mat jis yra kilęs iš šio regiono. Net ir menininko pseudonimas Duonis – tai žemaitiška jo vardo versija.
Kalbėdamas apie identitetą ir jį formuojančias aplinkybes Duonis pasitelkia masinės kultūros įvaizdžius, asmeninę patirtį ir meno istoriją. Kūriniuose menininkas neretai įpina Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybę ar nuorodas į jo darbus. Projekte Marčiurlionis autorius žaidžia su romantizuotu genijaus kūrėjo mitu. Duonis sujungia dviejų menininkų biografijas – savo ir žymiojo klasiko. Į kūrinio pavadinimą įpinta legendinio krepšininko pavardė primena, kad laikui bėgant keičiasi ir tautos herojai.
Apskritai Duonis kritiškai žvelgia į meno pasaulio taisykles. Dar 1998 m. jis kartu Dainiumi Liškevičiumi ir Dariumi Basčiu (grupe „DDD“) lankytojus kvietė į socialinės plastikos kūrinį Dirbtuvė. Patalpoje susirinkusieji nepamatė nieko naujo. Tai buvo ironiškas kūrybos dirbtuvėje, periodiško parodų rengimo ir jų atidarymų vakarėlių komentaras. 1999 m. pirmoji Duonio asmeninė paroda pašiepė idėją apžvelgti baigtinę menininko kūrybos visumą ir tokiu būdu jį „klasifikuoti“. Retrospektyva nuosekliai pristatė absoliučiai visą ligtolinę menininko kūrybą, kai jam tebuvo 32-eji.
Kurdamas viešosioms erdvėms Duonis balansuoja tarp institucinių projektų ir nepriklausomų iniciatyvų bei išradingai flirtuoja su vietos kontekstu. 10 deš. autorius dalyvavo Redo Diržio rengtuose gatvės meno festivaliuose „Tiesė. Pjūvis“ ir jų įkvėptas Telšiuose inicijavo skulptūrinių objektų simpoziumus. Vilniuje, Gedimino prospekte, Mamutą spąstuose įkurdino maisto parduotuvės „Pilėja" vitrinoje, o gauruotas žmogbeždžionės užkėlė į Mokytojų namų balkoną (Balkone). 2009 m. Vilniaus geležinkelio stoties perone atsistojo milžiniškas Tonis Soprano, o 2018 m. Šiauliuose iš Talkšos ežero išnirusi beždžionė-sala Neramu realybėje atkūrė Čiurlionio paveikslo Ramybė (1903) kompoziciją. Pasak paties Duonio: „Demokratiniame pasaulyje ir Marijomis, ir beždžionėmis gali sureikšminti erdves.“
Išties, menininkas drąsiai žaidžia kūrinių įvaizdžiais ir metaforomis. Parodose jis visuomet suformuoja „santykius“ tarp personažų: „Aš darbus režisuoju. Nėra taip, kad pastatei, ir viskas.“ Naujas kontekstas leidžia naujai interpretuoti kūrinį ir priešinasi vienos jo reikšmės įtvirtinimui. Duonis vertina ir pačių kūrinių istoriją, neišvengiamus irimo ženklus ant jų paviršiaus.
Tarkime, 2004 m. Hagos skulptūrų parodai menininkas sukūrė milžiniškas pergalės ženklą rodančias plaštakas (Viktorija). Kiek vėliau jos perplėšė ŠMC lubas parodoje Sekmadienis (2013). Įrengęs jas MO muziejaus skulptūrų sode menininkas pakeitė pavadinimą į Viktoras ar Viktorija. Tai šmaikšti nuoroda į vieną iš muziejaus steigėjų – Viktorą Butkų. Kūrinys atvyko apaugęs samanom ir apraizgytas voratinkliais. Laiko žymes jis įgavo Duonio kūrinių „muziejuje po atviru dangumi“ – buvusiam kolūkiui priklausiusioje teritorijoje Savičiūnuose, kur Duonis gyvena ir kuria. 2022 m. čia įsikūrė ir „Bezdžiuonių muziejus“, kuriame galima apsilankyti iš anksto susitarus su autoriumi.
Ugnė Paberžytė
