Dina Portnovaitė yra viena iš tų autorių, kurių kūryba dar nepakankamai ištyrinėta ir įvertinta, bet be kurios sovietmečio dailės istorija nebūtų tokia įvairiasluoksnė. Ji kūrė nuošaliai ir surengė tik dvi savo darbų parodas: vieną Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kitą – Dailės salono vitrinoje Vilniuje, Vokiečių gatvėje, tačiau pamačiusiems šios kuklios ekspozicijos įsiminė ilgam. Profesionalų pripažinimą liudija tai, kad dailės studijų nebaigusios kūrėjos darbų grupės šiandien saugomos Vilniaus dailės muziejuje, Modernaus meno centre ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro rinkiniuose. Didesnė dalis Portnovaitės kūrinių išsibarstė po privačių asmenų kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje ir šiandien būtų sunku juos surasti.

Galima tik spėlioti, kodėl profesionali pianistė pajuto poreikį išreikšti save kaip dailininkę. Savamoksliai dailininkai savo kūrinius kuria iš stipraus vidinio poreikio, pagal savo pačių stiliaus ir estetinius kriterijus. Tai vyksta nuošalyje nuo įsitvirtinusios profesionalaus meno sistemos, neturint jokios dailės pedagogikos patirties. Portnovaitės kūryba tik iš dalies atitinka šiuos kriterijus. Su savamoksliais menininkais ją suartina netikėto pašaukimo, kilusio brandžiame amžiuje, poreikis, savita ikonografija ir išraiškos spontaniškumas.

Tačiau, skirtingai nei savamoksliai kūrėjai, nepatyrę tradicinio meno mokymo ir dirbantys už pripažintų meninių institucijų ribų, Portnovaitė siekė profesionalių meno žinių, o vėliau – ir profesionalų pripažinimo. Ji mokėsi Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje ir ją baigė 1971 m. Čia ji mokėsi pas tapytoją Arvydą Šaltenį, jo ekspresionistinio realizmo įtaka labiausiai išryškėjo menininkės portretuose ir autoportretuose. Taigi, negalime Portnovaitės, kaip kūrėjos, priskirti prie savamokslių, nors jos tapyboje ir yra nemažai primityvistinės dailės bruožų.

Portnovaitei pavyko tik fragmentiškai įsitraukti į profesionalaus meno sceną, tačiau jos kūriniai turi dar mažiau ryšio su liaudies meno parodose dominavusia džiugia, optimistinių spalvų naivaus stiliaus tapyba. Jos kūriniai turi sąsajų nebent tik su dramatiška savamokslės Petronėlės Gerlikienės paveikslų ekspresija.

Portnovaitės kūriniai yra nedidelio formato. Ji tapė guašu ant popieriaus. Savo darbus retai datuodavo ir tik retkarčiais suteikdavo jiems pavadinimus. Menininkė tapė figūrines kompozicijas, autoportretus, portretus, peizažus ir natiurmortus – visus šiuos žanrus laisvai interpretuodama ir pasitelkdama savo emocinei būklei išreikšti. Tapyba jai visų pirma buvo kenčiančios sielos atspindys.

Portnovaitės palikime dominuoja figūrinės scenos panašiais, atsikartojančiais motyvais. Mažytės žmonių figūrėlės vaizduojamos patekusios į galingų gamtos stichijų sūkurius. Plausto, blaškomo audringoje, bekraštėje jūroje, ir juo bandančių išsigelbėti likimas nežinomas. Šiuos ir kitus žydų kilmės menininkės darbus galima interpretuoti ir kaip giliai pasąmonėje įsirėžusius dramatiškus jaunystėje patirtus išgyvenimus, dėl kurių slėgimo ji ir ėmėsi tapybos. Taip leistų spėti ir vieno iš tokių kūrinių pavadinimas Rusijos karas. Šie paveikslai – tarsi individo ir žmonių grupių bejėgiškumo Holokausto, karo ir tremties metais atspindys. Kartu šiuose paveiksluose galima įžvelgti ir bendresnius žmogaus menkumo visatos ar Dievo akivaizdoje, likimo bei lemties neišvengiamumo įvaizdžius.

Ne mažiau ekspresyviai Portnovaitė tapo muzikuojančių figūrų grupes. Čia jai taip pat svarbu ne pavaizduoti linksmybes, bet perteikti dramatiškas nuotaikas. Juodos muzikantų figūros tapomos taip veržliai, kad kone pavirsta chaotišku gūsiu.

Visose figūrinėse scenose galima įžvelgti Portnovaitės giminingumą 1948 m. įsikūrusiai COBRA grupei, kurios nariai taip pat siekė betarpiškos, spontaniškos, jokių tabu nevaržomos karo metų išgyvenimų išraiškos. Beveik visos figūrinės Portnovaitės scenos atsiranda vaizduotėje, bet galbūt menininkei poveikį darė ir įvairių epochų paveikslai.

Panašiai kaip figūrinėse scenose, peizažuose svarbūs simboliniai, poetiški vaizdiniai. Matyti vaizdai praranda vietos konkretumą. Žiemos ir rudens peizažai priartėja prie abstrakcijos. Kaip ir figūrinėse kompozicijose, siekiama vaizdų apibendrinimo, perteikimo per ženklus.

Savo kūryboje Portnovaitė kalba apie prisiminimų ir atminties jėgą, taip pat daug dėmesio skiria savistabai. Ypač išraiškingai tai atsiskleidžia autoportretuose. Stebėdama savo veidą veidrodyje, menininkė stengiasi pažvelgti į savo sielą skausmingai giliai. Jai svarbu ne tiek perteikti individualius fizionominius ar charakterio bruožus, kiek fiksuoti dvasinių būsenų ir nuotaikų kaitą. Ji drąsiai išryškina, šaržuoja ar ištrina pavienius savo veido bruožus. Taip pat ir kitų žmonių atvaizduose galima įžvelgti menininkės autoportretų ypatybių. Dažniausiai ji šiems atvaizdams suteikia anoniminį charakterį, neįvardindama portretuojamų asmenų.

Portnovaitės tapybos melancholiją sustiprina prislopintas koloritas. Dažniausiai ji renkasi achromatinę tapybą, derindama juodą, rudą ir pilką, alyvinę žalią. Rečiau naudojami ryškesnių, bet taip pat duslių violetinės ir mėlynos deriniai. Svarbus vaidmuo čia tenka linijiniam juodam štrichui. Menininkė tapo trumpais ekspresyviais potėpiais, kurie neramiai juda įvairiomis kryptimis, sudarydami tankius daugiasluoksnius raizginius. Tik kai kada ji pasirenka platesnį potėpį ar lygias plokštumas, bet ir čia svarbu užtapymas, nutrynimas. Visi realybės motyvai vienaip ar kitaip apibendrinami ir deformuojami.

Nepaisant dramatiškų temų, simbolinių aspektų ir stiprios ekspresijos, Portnovaitės kūriniuose nėra nieko patetiško. Savo pasakojimo tonu, kūrinių dydžiais, technika ji visada išsaugo kamerinį charakterį.

Raminta Jurėnaitė