Darius Joneika, po studijų Vilniuje sugrįžęs į gimtuosius Druskininkus, jau beveik du dešimtmečius tapo ir piešia, pasinėręs į paslaptingą savo vaizduotės mikrokosmosą. Tai meditatyvios refleksijos ir savirefleksijos, savistabos ir stebėjimo, fantazijų ir svajonių mišinys. Šiuos kūrinius tik sąlygiškai galima vadinti abstrakčiomis kompozicijomis, nes juose galima įžvelgti inspiracijas iš gamtos, iš įvairių meno sričių. Paveikslų motyvai ir koloritas netiesiogiai primena vaizdingus Druskininkų apylinkių gamtovaizdžius. Ypač dažnai jis interpretuoja Raigardo slėnio panoramą, neišsenkamas inspiracijų šaltinis – žydinčių pievų, miško samanų spalvos, raibuliuojančio vandens blyksniai saulėje.

Ne mažiau svarbus vaidmuo Joneikos kūryboje tenka meno istorijai. Iš jo paveikslų dvelkia sunkiai nusakomas retrospektyvumas, savotiška fin de siécle (amžių virsmo ribos) nostalgija. Ilgus metus vadovavęs M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui Druskininkuose, Joneika gilinasi į šio menininko ir jo amžininkų kūrybą, meninę pasaulėjautą. Aistringai domisi klasikine muzika, todėl jį ypač domina M. K. Čiurlionio išplėtotas muzikos ryšys su daile. Joneika nesiremia muzikinių formų – sonatų ir fugų – komponavimo principais, Čiurlionio taikytais tapybai. Tiesiog daugelį savo tapybos drobių ir piešinių kuria, semdamasis inspiracijų iš muzikos. Jam svarbi spalvos ir ritmo paralelė, kurią atskleisti bando intuityviai improvizuodamas.

Su Čiurlionio simbolistiniais paveikslais glaudžiausiai siejasi ankstyvieji didelio formato piešiniai pasteliniais pieštukais. Gamtoje jis ieško savo nuotaikų atitikmens, pabrėžia jos paslaptingumą. Panirę į rūką, miglą ar prieblandą, slėnių ir dangaus vaizdai Joneikos paveiksluose atrodo trapūs, pažeidžiami, net efemeriški. Laikinumo įspūdį dar labiau sustiprina virpanti šviesa. Pastelinėmis rausvų ir melsvų tonų kreidelėmis, pieštukais popieriaus lape išraizgomas kone perregimas plonyčių tankių linijų voratinklis. Jau šiame cikle, pagal fin de siécle tradiciją, dailininkas suteikia peizažui antropomorfinių užuominų. Žmogaus ir gamtos sutapatinimas – viena iš svarbiausių temų ir aliejinėje Joneikos tapyboje. Tapytojas dažnai vaizduoja beveidę žmogaus galvą, siluetą, išnyrantį tuščioje erdvėje, pasitelkia antropomorfinius vaizdinius.

Kitur gamtos vaizdai abstrahuojami. Upių, ežerų, miško, debesų ir dangaus kūnų motyvai redukuojami į abstrakčias organines formas, pasklidusias po bekraštę erdvę. Šiose Joneikos kompozicijose galime atsekti XIX a. pabaigoje buvusius populiarius bandymus vaizdiniais išreikšti dangaus sferų muziką. Jos artimos Františeko Kupkos, studijavusio universalius gamtos procesus, paveikslams.

Dar labiau Joneikos tapyba susijusi su lenkų Tadeuszo Brozowskio ir Jerzy’o Tchorzewskio siurrealistinių paveikslų, nutapytų 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais, pulsuojančiomis, tarsi sproginėjančiomis biomorfinėmis formomis. Lietuvių tapytojas taip pat pasitelkia lesiravimo techniką, jam svarbu suteikti paveikslams kuo išraiškingesnę faktūrą. Minėti tapytojai mėgo rusvų spalvų derinius, o Joneika mėgaujasi ryškiu ir sodriu koloritu, renkasi tiek energija spinduliuojančias intensyvias spalvas – raudoną, oranžinę, geltoną, tiek ramybę skleidžiančias gilias žalią ir mėlyną. Kartais priartėja prie monochromijos, apsiribodamas artimų spalvų deriniais, kartais kuria kontrastingų spalvų kompozicijas su išraiškingomis, daugiasluoksnėmis paveikslų paviršiaus faktūromis.

Šie retrospektyvūs Joneikos ieškojimai šiandien vėl labai aktualūs. Daugelis tapytojų abstrakcionistų sugrįžo prie netaisyklingų, tekančių, besikeičiančių, erdvėje laisvai skriejančių formų.

Lygia greta su aliejine tapyba Joneika daug piešia ir kita technika, kurią mėgo Čiurlionis, – tušu ir plunksnele. Šie nedideli piešiniai skirti kontempliacijai ir primena dienoraštį be žodžių, pagal kurį galima atsekti laiko tėkmę, plukdančią užmarštin įvykius, reiškinius, mylimus veidus.

Prie tuščio popieriaus lapo menininkas prisiliečia plunksnele labai atsargiai, neužpildydamas viso balto lauko. Švelniais brūkšneliais brėždamas kaligrafiškai filigranines linijas, jis kuria paslaptingus pavidalus, kurie netiesiogiai asocijuojasi su upeliais, akmenimis, debesimis, gyvūnais ir augalais. Šie paslaptingi gaivalai lyg plaukia, lyg ir sukasi tuščioje erdvėje. Čia esama ir teosofinių fin de siécle įvaizdžių, artimų Yves’o Tanguy siurrealistiniam pasąmonės srautui ar Agnes Martin konceptualaus sistematizmo refleksijoms. Tai nepaliaujamas žaidimas, interpretuojant gamtos vaizdus, meno istorijos slėpinius, tai stebėjimas ir atsiminimai, mąstymas ir jausmai.

Kosmogoniniai įvaizdžiai, gilesnės prasmės paieškos, žavėjimasis ornamentų arabeskomis ar dekoratyviais spalviniais deriniais – šis keistas Joneikos abstrakcijų dvilypumas ir sukuria liūdno, bet gražaus dienos sapno nuotaiką.

Raminta Jurėnaitė