Danutės Jonkaitytės kūryba neatsiejama nuo lietuvių litografijos tradicijos ir jos atgimimo XX a. 8–9 dešimtmetyje. Kartu menininkė atstovauja kartai, vedusiai lietuvių grafiką moderniuoju keliu, toliau nuo liaudiškosios tradicijos. 1978 m. pradėjusi aktyviai dalyvauti meniniame gyvenime, Jonkaitytė kuria lakštinę grafiką, piešinius, koliažus, ankstyvuoju laikotarpiu yra dirbusi taikomosios grafikos srityje – apipavidalino knygas, atvirukus, vinilo plokštelių vokus.

Jonkaitytės kūrybos visuma sudaro nuoseklų ir pastovų įspūdį, kurio nedrumsčia eksperimentiniai kraštutinumai ir netikėtumai. Tolygiame paviršiuje raiškiai išsiskiria keli kūrybos laikotarpiai, metai iš metų vienijami to paties subjektyvumo, alegorijų, o svarbiausia – litografijos. Nors pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių grafikoje ši technika yra gerokai primiršta, Jonkaitytė daugelį metų kūrė tikrus jos grynuolius. Įdomiausia tai, kad techniškai puikiai atlikta litografija dažniausiai jau pati savaime daro įspūdį. O Jonkaitytės litografijos ypač įtaigios ir paveikios.

Ankstyvieji 8 dešimtmečio kūriniai didelių formatų, ekspresyvūs, dinamiški, perteikiantys jaunatvišką maištą ir veržlumą. Šiuo laikotarpiu sukurta keletas figūratyvių siužetinių serijų. Jų temos aplenkia kasdienybę, veikiau provokuoja globalias istorines ir bendražmogiškas idėjas (Moterys, 1978–1979; Iš Vilniaus universiteto istorijos, 1979; Pasaulis, 1978). Dominuoja išskirtinis personažo tipas – emocionalus, temperamentingas, ne reprezentuojantis konkretų asmenį, bet simbolizuojantis ką nors universalaus (pvz., motinystę). Įspūdį stiprina nervinga plastika – padrikos dėmės, lūžtančios linijos. Tokia visuma tuomet meno pasaulio atstovų neliko nepastebėta – ankstyvąjį laikotarpį tarytum vainikavo svarus įvertinimas Talino grafikos trienalės didžiuoju prizu (1980), jaunai menininkei jis veikiausiai suteikė pasitikėjimo, tapo tolesnės kūrybos impulsu.

9–10 dešimtmetyje ekspresyvus figūratyvumas, siužetas ir dideli formatai palaipsniui traukėsi iš Jonkaitytės litografijų, užleisdami vietą minimalizmui. Kaitą liudija paskutinė figūrinė serija Vyro galva I–III (1983–1987). Šie kūriniai viena koja jau tvirtai remiasi į metafiziką – būtent ji tampa Jonkaitytės kūrybos esme. Ankstyvesnis išorinis maištas neria į litografijų gelmę, bet joje nepranyksta. Paviršiun iškyla dygios jo užuominos – vaizduojamos geometrinės figūros, spygliai, kalvõs, stulpo, žolės motyvai etc. Dabar, labiau nei bet kada, litografija pasiekia įtaigos ir profesionalumo aukštumas: it magnetas traukia aksominis paviršius, toniniai perėjimai neįtikėtinai išplečia spektrą nuo akinamai baltos iki gramzdinamai juodos. Paprastos formos ir abstrakčios temos (Ta diena, 1986–1989; Juoda tyla, 1987–1989) kuria iliuzinę erdvę, bet jos nenuasmenina. Jonkaitytės kūryba buvo ir išlieka subjektyvi, besiremianti individualiais simboliais – vaizdiniais, tonine skale, šviesos tamsos žaismu. Būtent jie sukelia įspūdį, lyg šviesa sklistų iš labai toli, o tamsa trauktų gelmėn. Trimačio efekto principu žvilgsnis tarytum skrodžia juodą bedugnę, kurioje esama kažko esminio ir labai asmeniško. Dėl to Jonkaitytės kūriniai, nors išoriškai lakoniški, išties yra emocionalūs.

Beveik iki 2000 m. kūryboje dominavusi litografija nauju laikotarpiu paįvairinama technologiniais eksperimentais – dažniau pasitelkiama akvarelė, rankų darbo popierius, jungiant šias priemones kuriami koliažų ciklai, piešiniai. Tarytum litografija jau būtų viskas pasakyta. Ankstesnįjį simbolistinį minimalizmą pamažu keičia asketiška raiška – apsiribojama taupiomis linijinėmis kompozicijomis, mėgaujamasi balto lapo estetika, beveik nelieka konkretybės užuominų, emocionalumą keičia meditacinė ramybė. Vis dėlto formalioji kaita nepanaikina jausmo, kad tai – tos pačios rankos kūriniai. Tarsi į askezę būtų natūraliai eita nuo pat pradžių. Nepajudinama ir nekintama išlieka monochromija, šviesos ir tamsos duetas ir alegorijų kalba, palaikanti ir puoselėjanti subjektyviąją filosofinę Jonkaitytės kūrybos esmę.

Jurga Minčinauskienė