Devinto dešimtmečio pradžioje lietuvių grafikos lauke solidžiai pasireiškė būrelis gabių trisdešimtmečių. Tarp jų... ir Danutė Gražienė. [...] Ilgą laiką mygte mygta būti optimistiška, lietuvių dailė, sulaukusi šiek tiek laisviau reglamentuojamos situacijos, pagaliau gana drąsiai atsuko itin subjektyvų savo tamsųjį, pesimistinį šoną.

Laikas. Apie laiką Danutės Gražienės estampuose galim kalbėti trim aspektais: kaip apie gamtinį laiką; kaip apie autorės sielos būseną; kaip apie žmonių pasaulio (ne kosmoso) situaciją. [...] Kaip sezono manifestacija laikas prisistato daugiau kūrinių pavadinimais („Ilgas ruduo“, Žodžiai rugsėjui“), aptiktikti jo požymių pačiame vaizde nėra lengva. Laiką kaip dienos metą apčiuopti jau lengviau: apie jį byloja šviesa, šešėliai ir, žinoma, darbų pavadinimai taip pat („Vakaro tvora“, „Sutemos“). Tai paprastai – prieblandos metas.

[...] Danutės Gražienės estampai dvasinės atmosferos prasme yra aiškiai melancholiški, minoriški. Tokią nuotaiką kuria atitinkama šviesa (bet jau ne kaip gamtinio laiko įsikūnijimas, o tiesiog kaip meninė priemonė), kompozicijų adinamizmas, neretai nelyg sulėtinti (net ir tuomet, kai jie atlieka tarsi aktyvius veiksmus) personažų judesiai. Tad autorės sielos būsenos požiūriu čia taip pat susiduriame su savotiška prieblanda. [...] Galiausiai – pasaulio situacija. Grafikės kūrinių pasaulis nėra sustingęs. Jis yra apimtas virsmo. Tačiau virsmas vyksta ne į progreso, tobulėjimo pusę. Danutės Gražienės estampuose vyrauja (kartais vos įžiūrima) regresija ir destrukcija. Tai akivaizdžiai liudija tiek architektūra, tiek žmonių pavidalai.

[...] Erdvė. Perspektyviniais erdvės kūrimo būdais (linijine, spalvine bei oro perspektyvomis) Danutė Gražienė naudojasi menkai. [...] Užtat neperspektyviniais (objektų padėtis viršaus ir apačios atžvilgiu, skirtingi jų masteliai, vienas kito dengimas) naudojamasi noriai. Einant šiuo keliu sukuriama dviprasmiška erdvė: ji tuo pačiu metu ir yra, ir jos taryt nėra. Štai puikiame ofortų cikle „Šešėliai“ (2003), viena vertus, turime lyg ir didžiulės erdvės įspūdį (jį sukurt padeda skirtingi figūrų ir jų šešėlių masteliai bei šešėlių išsidėstymas lakšto plokštumoje); antra vertus – regime visą lakštą kaip plokštumą su dižiuliais plokščiais šešėliais ir mažučių figūrų siluetais jame. Nuo to ima truputį svaigti galva. Reikia pasakyti, kad šis erdvės/plokštumos efektas sukuriantis netikrumo būseną, gražiai dera su minėtuoju prieblandiniu laiku, kuris taip pat yra visokių netikrumų metas.

[...] Dar šiuo atžvilgiu reikia pridurti, kad toks erdvės konstravimas suteikia galimybę autorei kurti prabangius, „turtingus“ fonus, kurie ir „įklampina“ besigėrintį žiūrovą, ir labai akivaizdžiai parodo, kad grafikė yra tikra oforto bei akvatintos meistrė.

Veikėjai. [...] Turėdami galvoje jau aptartuosius prieblandinį laiką ir dviprasmišką erdvę, galime numanyti, kad autorė vengs apimlios, trimatės, „normaliai“ apšviestos figūros. Taip ir yra. Šios menininkės darbuose veikianti žmogaus figūra – tai dažniausiai tik siluetas, šešėlis, kontūras. [...] siluetinės (šešėlinės) Gražienės figūros yra nupieštos įdomiai, išradingai, jomis galima ilgai grožėtis kontempliuojant šios grafikės estampus.

[...] Veiksmas. Tiek žmonių figūros, tiek kiti objektai Gražienės estampuose nėra sustingę. [...] Tačiau ką išvis veikia Danutės Gražienės grafikos lakštų veikėjai? Pastatai, baldai, debesys, statulos tiesiog kinta, ir tiek. Kas juose keičiasi sunku pasakyti [...] jie juda destrukcijos link. Žmonių figūroms budingas dvigubas judesys [...] figūros eina, bėga, guli, sėdi, stovi. Nieko ekstraordinaraus, nieko herojiško ar dramatiško. Tai, kas neakivaizdu – irgi (spėjame) slinktis anomalijos, regresijos link. Tad ir veiksmo (o geriau – vyksmo) požiūriu kryptis panaši – nuo buvusio (įsivaizduojamo) didesnio tobulumo į mažesnį, į atobulumą.

Sudėjus visa, kas pasakyta, krūvon, galima būtų reziumuoti maždaug šitaip. Danutė Gražienė – „naktinės“ mūsų grafikos atstovė. Tačiau jos „naktis“ – dar tik beprasidedanti, tai – labiau „sutemos“, „prieblanda“. Vartojant mažiau miglotas metaforas, jos kūrybą galima būtų vadinti melancholiška. [...] Be to, reikėtų pridurti, kad autorės kūryba nestovėjo vietoje. Per maždaug dvidešimt metų ji slinkosi nuo romantinės, simbolistinės, siurealistinės estetikos link (neatsisakant pastarųjų) sąlyčio su postmodernizmu.

Alfonsas Andriuškevičius

Cituota iš: Alfonsas Andriuškevičius, „Siluetų ir Šešėlių melancholija“, Danutė Gražienė, Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla, 2004, p. 4-6.

Parengė Danguolė Butkienė