Dalios Kasčiūnaitės 1983 metų personalinė paroda Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje buvo viena pirmųjų sovietmečiu abstrakčiosios tapybos viešųjų parodų. Iš ryškių dekoratyvių spalvų plačiais potėpiais ant šviesaus grunto ji tapė netaisyklingas apibendrintas faktūrines plokštumines kompozicijas. Ir vėlesni Kasčiūnaitės paveikslai labai dekoratyvūs, bet juose svarbus ir pasąmonės žaismas. Atminties paveikslai gimsta iš jos vidinių išgyvenimų, nuotaikų, aplinkos stebėjimo ir pačių pirminių raiškos priemonių – spalvos, formos, linijos žaismo. Abstraktūs menininkės paveikslai lyg poetiškos mįslės, paslaptingi dienoraščiai ir laiškai, kurių istorijos neįmanoma perskaityti, nes pamestas jų ženklų šifras. Menininkė sako: „Mane vedžioja mano vidus. Tepi pirmą spalvą ant baltos drobės, ir jau tave vedžioja – ir nepaaiškinsi niekam, kodėl taip yra, būna kažko šviesaus nuojauta, o išeina visai priešingai – sunkus, tamsus, niūrus paveikslas. Nieko negaliu suplanuot, nepasidarau net eskizo. Jis mane varžo.“

Kasčiūnaitės tapyba stebina tiek pastovumu, tiek kaita. Kai kada ji atsisako grynai abstrakčios kalbos, kad po pertraukos prie jos sugrįžtų. Abstrakcijose ryškių spalvų deriniai kaitaliojasi su monochromija. Kasčiūnaitė skambiais akordais derina kontrastingas mėlyną ir raudoną, mėlyną ir geltoną, geltoną ir raudoną, violetinę ir žalią spalvas. Ir pasitelkia grafiškus raumeninius elementus. Monochrominiuose paveiksluose sodrios dinamiškos raudonos, žalios, mėlynos spalvos kaitaliojasi su prislopintomis melancholiškomis pilkomis. Pilka – tai juoda ir balta. Drobių paviršiuje sunarstomas tankus tinklas iš daugybės smulkių grafiškų juodų detalių arba vyrauja balta spalva.

Visi abstraktūs ir pusiau abstraktūs skirtingo dydžio menininkės paveikslai išsaugo kompozicijų eskiziškumo įspūdį. Piešiniai atrodo kaip dienoraščio įrašai ženklu. Pabrėžiamas redukuotų antromorfinių ir kitų motyvų – žiedų, popierinių laivelių – simboliškumas ir sąlygiškumas. Kartu jie, kaip ir spalvos, – lyg palikta žymė, subjektyvių jausmų, prisiminimų antplūdžio atspaudas. Visi motyvai iki šio dešimtmečio antrosios pusės kontūriniai, transparentiški ir ant drobės išnyra kaip šešėlių teatre. Tik vėlyvuosiuose darbuose jie įgauna fotografinio realizmo ir daiktiškumo. Visose kompozicijose fragmentiškumas pabrėžia laiko ir erdvės sąlygiškumą. Paveiksluose atsisakyta ir tradicinės elementų hierarchijos ar centro. Stipri jausminė ir jutiminė spalvų substancija. Drobės tiesiog užliejamos spalvomis. Jos užsiplieskia, švyti, kaitina, akina ar pulsuodamos gilėja, gramzdina. Dalia tapo tyrinėdama plokštumą kaip sutrūkinėjusią sceną, kurios spalvos alsuoja šviesa ir kurioje gausu įtrūkimų, įbrėžimų ir kitų rašmeninių ženklų. Tapydama ji, kaip ir rašydama eilėraščius, – poetė. Lyriškas partitūras kaitalioja su dramatiškomis, pelenų su sodriomis, ryškiomis spalvomis.

Tapytoja sako: „Jei idėja kyla iš kažko konkretaus – iš žodžio, kuris apauga įvairiausiomis asociacijomis, kol paveikslą tapai, visa tai tave persekioja, vyniojasi lyg kokia įkyri mintis, ir, atrodo, kad su tuo darbu kalbiesi, bendrauji. Ir jei prisimeni pradžią, kai būni darbą pabaigęs, gali jį tuo žodžiu ir krikštyti. Žiūrovui gal bus šioks toks siūlo galas, tam tikras orientyras.“

Raminta Jurėnaitė