XX a. 9–10 dešimtmečiai – „lūžio“ laikotarpis Lietuvoje. Sovietinę stagnaciją pakeitė Gorbačiovo „perestroika“, o ją – 1990 m. paskelbta Nepriklausomybė. Lietuvos mene tai buvo labai aktyvus, eksperimentinis laikotarpis. D. Liškevičius, kaip ir jo bendraamžiai – Gintaras Makarevičius, Evaldas Jansas, Deimantas Narkevičius, Eglė Rakauskaitė, Artūras Raila, Gediminas ir Nomeda Urbonai, Darius Žiūra, – yra siejami su šiuolaikinio meno įsitvirtinimu Lietuvoje. Menininkai kūrė visiškai naują Lietuvoje šiuolaikinio meno kalbą.

D. Liškevičius – vienas aktyviausių „lūžio kartos“ menininkų. Jau pačioje kūrybos pradžioje D. Liškevičius išsiskyrė socialiniu angažuotumu, visuomenės, socialinės realybės kritika. Provokuodamas publiką, pasirenka kraštutines priemones. Pavyzdžiui, vienoje ankstyvųjų instaliacijų Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas (1996) menininkas parodė, kuo virsta tikėjimas, pritaikytas masiniam vartojimui reginiais mintančioje visuomenėje. Instaliacijos centre buvo sintetine žalia spalva išdažyto ir aplink savo ašį besisukančio laiminančio Kristaus skulptūra, žiūrinti tai į lemputėmis papuoštą kryžių, tai į maldos žodžius „PER IPSUM/CUM IPSO/ET IN IPSO“ („PER JĮ/SU JUO/IR JAME“). D. Liškevičius sąmoningai dirgina žiūrovą, sukurdamas jam nepriimtinas situacijas – priėjus prie įprastų stiklinių durų, jos ne atsidaro, bet užsidaro (In/Out, 1999); į parodos atidarymą atvykusius žiūrovus menininkas ignoruoja ir neištaria nė žodžio (Katarsis, 2011), arba su susirinkusia publika bendrauja per tarpininką (Trylikto taško projekcijos, 2013). Autorius šnabždėjo žodžius tarpininkui į ausį, o šis D. Liškevičiaus žodžius įgarsindavo).

2012 m. D. Liškevičius pristatė savo ilgametį tęstinį meninį projektą Muziejus. Pats autorius šitaip komentuoja šio kūrinio atsiradimą:

„Būsimo projekto užuomazgos kilo prisiminus Umberto Eco (Umberto Eko) knygą Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna, kur pasakojama apie žmogų, kuris katastrofoje praranda atmintį ir paskiau bando ją rekonstruoti pasitelkdamas daiktus iš praeities. Tai susisiejo su asmenine patirtimi: mano pragyventas laikotarpis pasidalija į dvi dalis, – pusė yra likę sovietinėje eroje ir pusė jau laisvoje Lietuvoje. Projektas yra ir kaip duoklė tai patirčiai, ir jungtis su mūsų dienomis, – jis kaip daugiasluoksnis pyragas, kur kiekviename sluoksnyje, priklausomai nuo žiūrovo, galima susirasti kažką sau, kas įdomiausia.

Yra zona Muziejuje, kuri funkcionuoja kaip skaitykla (daugiausia meno albumai iš sovietinių laikų nuo socrealizmo iki tyliojo modernizmo pavyzdžių), apstu to laikotarpio kasdienybės fotografijų, na, ir, be abejo, yra mano kūriniai, kai kurie buvo sukurti specialiai šiam projektui, kai kurie integruoti iš anksčiau, net iš 2000-ųjų. Įtraukiau ir savo autobiografinius faktus... Minimi ir 1965-ieji, kai paskutinio partizano Antano Kraujelio žuvimo laikas sutampa su Jeano Paulio Sartre‘o (Žano Polio Sartro) apsilankymu Nidos kopose, kai jau vyko modernizacija: kai kas ramiai gyveno penkiaaukščiuose, žiūrėjo nespalvotą televiziją, laukė parvežant džinsų ar puoselėjo viltis, kad mes vieną dieną išvysime Laisvę“.

Šiame projekte menininkas atkreipia dėmesį į tai, kaip muziejai ir kitos institucijos kuria istoriją. Jis parodo, kad objektyvaus pasakojimo negali būti. Realios istorinės asmenybės, objektyvūs įvykiai persipina su kuriančiųjų asmeninėmis istorijomis, subjektyviais prisiminimais, subjektyvia „reikšmingų eksponatų“ atranka. Kartu matome, kad ir realių istorinių asmenybių ir jų veiklos traktavimas labai priklauso nuo pasakojančiojo požiūrio bei pateikimo konteksto.

Lietuvos kultūros tarybos sprendimu, 2012 m. sukurtas D. Liškevičiaus projektas Muziejus 2015 m. atstovavo Lietuvą 56-oje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje. Penki Modernaus meno centro kolekcijoje esantys menininko kūriniai yra projekto Muziejus sudedamoji dalis.

Julija Dailydėnaitė