Laikas, atiduotas mokiniams. Taip būtų galima apibūdinti Dainos Steponavičiūtės kūrybos kelią. 1977 m. baigusi grafikos studijas Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), ji tapo tuometinės Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) dėstytoja. Šioje senas tradicijas turinčioje menų kalvėje Steponavičiūtė praleido daugiau nei 30 metų – atsidavusiai ugdė vaikų meninius gebėjimus, vadovavo diplominiams darbams, rengė jų kūrinių parodas.

Sovietmečiu M. K. Čiurlionio menų mokykla daugeliui pažangesnių menininkų buvo savotiška užuovėja nuo marksistinės ideologijos, paremtos demagoginėmis direktyvomis (sovietinis režimas griežtai kontroliavo ne tik vietos administraciją, ekonomiką, bet ir kultūros bei ugdymo įstaigas). Dėl ilgamečio mokyklos direktoriaus Antano Garbausko (1932–2008) tolerancijos ir pedagoginės intuicijos M. K. Čiurlionio menų mokykloje tuomet susibūrė jaunų kūrybingų bendraminčių pedagogų būrys (daug metų Dailės skyriuje nebuvo nė vieno partijos nario). Čia dėstė tapytojai Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Linas Katinas, Aloyzas Stasiulevičius, Vytautas Ciplijauskas, skulptoriai Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas, grafikai Rimtautas Gibavičius, Birutė Žilytė ir kiti Lietuvos „tyliojo modernizmo“ [1] atstovai. Pasak Antanavičiaus, „buvome pasiryžę kurti lietuvišką meną, atsirėmę į liaudies kūrybą ir pasaulio modernaus meno laimėjimus“ [2].

Mokyklos atmosfera, be abejo, turėjo įtakos būsimos menininkės asmenybės ir kūrybos nuostatoms formuotis, bet daug labiau ją veikė namų aplinka. Jos tėvų, iškilių lietuvių grafikų ir knygų iliustruotojų Algirdo Steponavičiaus (1927–1996) ir Birutės Žilytės, kūryba lydėjo Dainą nuo gimimo. Iš jų perėmė ne tik pasaulio suvokimo, moralės, estetikos principus, bet ir profesines žinias. Veikė ir pati namų Jeruzalėje atmosfera – čia rinkosi ne tik menininkai, bet ir kiti inteligentai, politiniai kaliniai, svečiuodavosi dailininkai iš kitų šalių (pvz., lenkų grafikas Andrzejus Strumiłło, slovakų litografijos meistras Albínas Brunovský ir kt.). Šiuose namuose, kuriuose buvo laisvai diskutuojama apie kūrybą, meną, filosofiją, dvasiniai turtai buvo svarbesni nei skurdi kasdienybė.

Todėl Steponavičiūtės estampuose, sukurtuose 8–9 dešimtmetyje, akivaizdus romantinis, kiek idealizuotas požiūris į aplinką. Grafikos lakštuose šias nuostatas autorė perteikia jautriu piešiniu, subtiliais tonų niuansais, kurie kontrastuoja su lokaliomis griežtų formų plokštumomis, padengtomis spalva. Jai artimas Žilytei būdingas komponavimo principas, kai plokštuma skaidoma į uždaras ir atviras architektūrinių erdvių struktūras, kuriose banguoja turtingos barokiškos formos (Medžiai III, 1980; Atspindžiai, 1982), ir Steponavičiaus grafikoje vyravęs struktūrinio mąstymo ir komponavimo būdas, kai formų junginiai įkūnija universalią ir kartu neaprėpiamą kosminę pasaulio sandarą (Dainavos šalies padavimai, 1981; Mūšis, 1981–1982).

Tik, skirtingai nei Steponavičiaus ir Žilytės darbai, kurie sukurti medžio ir linoraižinio technikomis, dauguma Steponavičiūtės sukurtų estampų (Rožės, 1979; ciklai Mūšis, 1981–1982; Pakrantė, 1983; Dainavos šalies padavimai, 1981; Atspindžiai, 1982) yra litografijos. Šis romantizmo epochoje itin populiarus grafikos spaudos būdas (piešimas ant akmens plokštės specialiais pieštukais) iš dailininko reikalauja didelio kruopštumo ir meistrystės. Litografijos technika ji sukūrė ir impresionistinės nuotaikos estampų (pvz., Pakrantė, 1983), kur jautria, virpančia linija perteikia romantinį jaunatvišką pasaulio matymą.

Būtent romantizmas, jautrumas, kruopštumas ir meistrystė atsiskleidžia ir estampe Kasdienybės kalba (1977): tarp minkštų barokinių debesų sklando paukščiai, išnyra subtiliai stilizuoti augalų motyvai, o pirmame plane įkomponuota svajose skendinčios moters-mergaitės figūra. Geometrinės plokštumos, tarsi langai, atsiveriantys į kitą – svajonių pasaulį, struktūruoja paveikslo kompoziciją, suteikdamos kūriniui nerimastingo ateities laukimo užuominų.

Danutė Zovienė

[1] Menotyrininkės dr. Elonos Lubytės sukurtas terminas, susijęs su „chruščiovinio atšilimo“ laikotarpiu: „Tylusis modernizmas – metafora, žyminti ne menininkų, kūrinių, o proceso pobūdį. [...] O gyvenime okupacijos sąlygomis dažnai sunku nubrėžti aiškią ribą tarp oficialios ir neoficialios veiklos, kūrybos. Viešai netoleruojami meniniai sumanymai, nepatekę į reprezentacines parodų sales, rasdavo, nors ir vienai dienai, prieglobstį nuošalesnėse įstaigose, pagaliau privačiuose namuose“, Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, sud. Elona Lubytė, Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 8−12.

[2] Valentinas Antanavičius, Gyvenimas be parado, Vilnius: Artseria, 2011, p. 28.