Kalbant apie Česlovą Lukenską svarbus pirmasis jo kūrybos dešimtmetis – apytikriai nuo 1979 iki 1990 m. Tai laikotarpis nuo pirmųjų akcionistinių eskizų, gestiškos tapybos, šiukšlynų fotografavimo, asambliažų kūrimo iki grupės „Post Ars“ susikūrimo ir manifesto paskelbimo. Kiek platesniame kontekste XX a. 9 dešimtmečio pradžia Lietuvoje sietina su konceptualiuoju lūžiu pirmiausia fotografijoje, bet iš dalies (čia Lukensko vaidmuo svarbus) ir grynosios dailės srityje.

Šiaip ar taip, jau XX a. 7–8 dešimtmečiais radikalesnių „tyliųjų modernistų“ avangardiniai eksperimentai daugiausia koncentravosi į asambliažus ir koliažus, svarbius ir jaunesnei kartai. Tačiau, be tęstinumo fakto, šiuo atveju atsiranda esminis skirtumas, nes pakinta požiūris į meno kūrinį, jo struktūros organizavimą, prasmės funkcijas ir t. t. Formaliai tai tarsi asambliažai ir koliažai (ir fotografijos), tačiau intencijos, idėjos ir funkcijos lygmeniu jau − kas kita. Lukenskas į vaizduojamojo meno sritį atėjo iš muzikos, t. y. buvo Konservatorijos studentas, per gerokai laisvesnę negu tuometinio Dailės instituto vakarinės suaugusiųjų dailės mokyklos aplinką. 1979–1982 m. jo kūrybiniam brendimui buvo, galima sakyti, jei ne lemiami, tai ypač svarbūs dėl artimos draugystės su Ramūnu Paniulaičiu, kuris kartu su Lukensku buvo vienas pirmųjų lietuviškojo konceptualizmo atstovų. 1981 m. abu menininkai surengė bendrą parodą tuometinėje vakarinėje dailės mokykloje (dab. S. Konarskio dailės mokykla).

Į Lukensko, kaip ir kai kurių kitų to meto jaunųjų avangardistų, kuriamą vaizdą ir kūrybos procesą įsivėlė kasdienybė ir performatyvus jos aspektas. Taškymasis emaliu, dervomis ir panašiomis medžiagomis buvo nebe tapyba, o individualus hepeningas, formaliai tarsi išsaugantis kai kurias tapybos apibrėžtis. Tai buvo jau akcija, paviršiaus sujaukimas, pradėjęs neigti paveikslo paviršiaus sampratą ir vaizdavimo apskritai idėją. Natūraliai tas sluoksnių klojimas vienas kito išsivystė į asambliažus.

Visa, ką tuo metu darė Lukenskas, buvo pažymėta „egzistencinio akcionizmo“ žyme – nudažyta sofa, nudažyti batai, sukergti daiktai, geležys, detalės. Galima netgi teigti, kad Lukenskas, derindamas tikrovėje nesuderinamus daiktus, objektus, medžiagas, siekė parodyti ne jų „santykį“, o patį nykimo, irimo, subyrėjimo, nesukergimo, t. y. absurdo faktą.

1984 m. Lukenskas persikėlė gyventi į Kauną. Po truputį mezgėsi pažintys ir formavosi bendraminčių ratas (Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Gintaras Zinkevičius). 1985 m. Kaune Lukenskas surengė pirmą personalinę asambliažų parodą. Daiktiškoji kūryba vis labiau krypo į erdvinę-performatyvią. Atsirado poreikis pabėgti iš konvencionalios, suvaržytos, stagnacinės miesto erdvės į dykvietes, gamtą, kuri tuo metu daugiau ar mažiau simbolizavo laisvę. Socialiniu ir menininko karjeros požiūriu akcionizmas dykvietėse neturėjo perspektyvos, kita vertus, tai buvo būdas sąmoningai iškristi iš mirusios ženklų ir prasmių sistemos. Judėta link hepeningo, akcionizmo sampratos. Šiuo požiūriu intensyviausi, ko gero, buvo 1989 m., kai surengtos kelios svarbios akcijos – Išmestas žmogus, Stulpai, Asambliažų naikinimas / deginimas ir kelios kitos. Pereita prie grynojo akcionizmo, veiksmo, netgi tam tikro „ritualinio“ veiksmų pobūdžio (tam buvo palankus Sąjūdžio fatalistinių nuotaikų fonas). Įdomu tai, kad plėsdamas akcionistinę veiklą, jos sudėtinėmis dalimis paversdamas keturis esminius elementus – žemę, orą, vandenį, ugnį (taip pat erdvėlaikį, (ne)socialinę aplinką, savo biografiją ir pan.) − Lukenskas šiuo „ritualinės kūrybos“ aktu neretai naikino ankstesnės savo kūrybos reliktus, kad ir degindamas asambliažus.

Ši dažniausiai jau kolektyvinė veikla galop išsivystė į menininkų grupę „Post Ars“, grupės manifestą ir viešas grupės akcijas – sugrįžimą į jau nepriklausomos Lietuvos sociokultūrinę aplinką su tuo laiku skandalinga grupės paroda Dailininkų sąjungos galerijoje 1990 m., vėliau − su akcijomis, grandioziniais žemės meno projektais ir kitokiomis formomis. Lietuvių naujojo meno kontekste sąvokos „akcija“, „performansas“, „instaliacija“, „žemės menas“ jau pradėjo funkcionuoti oficialiai.

XX a. 10 dešimtmečio pirmoje pusėje Lukenskas intensyviai kūrė grupėje „Post Ars“ (akcijos, žemės menas, instaliacijos), kartu nepamiršdamas ir individualios kūrybos. Jis buvo vienas performanso meno Lietuvoje pionierių (pirmojo performansų festivalio „The Works“ 1991 m. galerijoje „Langas“ dalyvis). Plintant videokameroms, atsirado galimybė kurti performansus, akcijas „sau“, t. y. videokamerai be operatoriaus įsikišimo. Lukenskas sukūrė ne vieną videoperformansą (Kvėpavimas, Savo pareigas praeinantis direktorius su degančia kepure, Po po, visi apie 1993 m., ir pan.).

Galima sakyti, kad menininkui ne tik liko svarbus akcionizmo principas, išmestų, yrančių, sukergtų daiktų, objektų leitmotyvas, bet ir tapo dominuojantis žmogaus kūnas šiame kontekste. Akcijose, individualiuose performansuose, atliktuose jau XX a. 10 dešimtmetyje, o ir vėlesnėje kūryboje svarbiausias tapo būtent kūnas, kuris, viena vertus, buvo viso veiksmo variklis, kita vertus, pats buvo išardytas, deidealizuotas, sudaiktintas arba sugyvulintas, neretai paverstas absurdu socialinėje plotmėje.

Pastaruoju metu menininkas nuolat sugrįžta prie sau būdingų motyvų, įvilktų į performanso, akcijos ar objektinės kūrybos rūbą, – socialumo ir asocialumo problematikos, gyvo ir negyvo kūno motyvų, auginimo ir irimo, naikinimo strategijų ir pan. Laisvai naudoja visus įmanomus išraiškos būdus, priemones, medijas – instaliacijas, objektinį meną, poeziją, videomeną, fotografiją, garsą, akcijas, tapybą, piešinį, žemės meną, dažnai nevengdamas sarkazmo, saviironijos, darydamas savitus miksus, kuriuose vienomis išraiškos priemonėmis parodijuojamos kitos.

Kęstutis Šapoka