Bronė Mingilaitė (Mingėlaitė)-Uogintienė geriausiai žinoma kaip tapytoja, nors jai teko dirbti ir kituose baruose: sukūrė dekoracijų lėlių teatro spektakliams, XX a. 8 dešimtmetyje – kostiumus Panevėžio dramos teatro spektakliui (Nikolajaus Gogolio „Revizoriui“, rež. Juozas Miltinis), iliustravo vaikų knygas. Tarp jos darbų esama ir peizažų, ir teminių kompozicijų, bet svarbiausia jos raiškos erdvė, atitikusi talento prigimtį ir tapusi vizitine kortele, yra portretai ir natiurmortai.   Menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė yra pavadinusi dailininkę lietuvių Keesu van Dongenu. Šis olandų kilmės prancūzų dailininkas teigė, kad tapyba yra gražiausias iš melų, ir labiausiai išgarsėjo miestiečių moterų portretais, vaizduojančiais jas idealizuotas, rafinuotai gražias, lieknas, išdidintomis tamsiomis akimis. Jam pozavo garsenybės, tokios kaip Josephine Baker ir Brigitte Bardot. Mingilaitė-Uogintienė tapė savo visuomenės iškilius asmenis, dažnai menininkus, mokslininkus, kitų profesijų inteligentus ir jų artimuosius.   Spėjusi 1944 m. pavasarį dalyvauti paskutinėje prieš sugrįžtant sovietams dailės parodoje, dailininkė priklausė kartai inteligentų, jungusių sovietmečio meną su prieškario tradicijomis. Tapytas portretas namuose buvo savotiškas atsakas sistemai, kurios ideologija individą aukojo bendruomenės siekiams. Šaliai atsigaunant iš pokario medžiaginio ir dvasinio skurdo, inteligentai norėjo ir galėjo sau leisti užsisakyti portretą pas žinomą portretistę, taip pat ir atvažiuojantys išeiviai. Dekoratyvūs ir ryškiaspalviai dailininkės paveikslai puošė privačius, rečiau – visuomeninius interjerus, kompensuodami sovietinį pilkumą ir įkūnydami gražesnio, puošnesnio gyvenimo viziją.   Pasirinkusi nevaizduoti nei ideologizuotų socialinių temų, nei atviro psichologinio dramatizmo, dailininkė atsiskleidė tapydama daugiausia dekoratyvius moterų, vaikų portretus ir gėles. Surengė personalinių parodų (jubiliejines 1969 m. Vilniuje ir Kaune, 1979 m. Vilniuje), buvo vertinama kolegų ir žiūrovų, nuosekliai evoliucionavo pasirinkta trajektorija link abstraktesnės tapybos ir realizavo savo, kaip koloristės, pašaukimą.   Portretai ir natiurmortai, viena vertus, leido dailininkei išvengti privalomųjų sovietmečio temų, kita vertus, ją pačią marginalizavo dailės lauke. Vartant jos parodų katalogus, recenzijas ir žinutes spaudoje, krenta į akis, kad jos tapyba – ir dėl temų, ir dėl asociatyviu spalvų žaismu pagrįstos tapybos manieros – gana stereotipiškai suvokta kaip moteriška, impulsyvi, intuityvi, temperamentinga, romantiška, kamerinė, paslaptinga, vengianti griežtų kontūrų, lyriškai žvelgianti į modelius. „Moteriškos tapybos“ stereotipų spąstai buvo svarbiausia priežastis, kodėl dailininkė nebuvo laikoma svarbia kūrėja sovietmečiu. Mingilaitės-Uogintienės pasirinkta tapybos niša buvo rizikinga, sunki ir neparanki: nebanaliai tapyti natiurmortus ir portretus, juoba užsakomuosius, gali tik talentingas kūrėjas, žinantis savo vertę, suprantantis savo pasirinkimo motyvus ir galimus jų padarinius (šiuo atveju – tai, kad oficialiu požiūriu užims kuklią vietą).   Dailininkės požiūris į spalvą ir tapybą kito: Justino Vienožinskio mokinė, pradėjusi tamsiais tonais (portretas Vilnietis (1943) minimas kaip pirmas rimtas darbas, sulaukęs mokytojų pagyrimo), vėliau pamėgo ryškias spalvas, tiesiai iš tūbelės tepamus dažus. Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, 1969 m. kartu su ja surengęs parodą, prisimindamas dailininkę rašė: „Naujose drobėse atsivėrė spalvų jūra [...]. Norėjosi delnu prisidengti akis nuo spalvų švytėjimo.“ Tai liudijo ir pačios dailininkės, ir lietuvių tapybos laisvėjimą.   Bronės ir Broniaus Uogintų butas Vilniuje, Klaipėdos gatvėje, taip pat ir vasarnamis Palangoje garsėjo kaip menininkų traukos, diskusijų vieta. Pasitaikydavo, kad abu Uogintai tapė to paties žmogaus portretą. Ryškiausias atvejis – Miltinio, vilkinčio Volponės kostiumu, portretai (Beno Johnsono pjesę Sukčiaus testamentas (Volponė) Miltinis 1971 m. ir režisavo, ir pats atliko joje pagrindinį vaidmenį). Mingilaitė-Uogintienė yra nutapiusi kelis šio šeimos bičiulio portretus. Lyginant abiejų Uogintų tapytus Miltinio-Volponės portretus, matyti skirtingas požiūris į tapybą ir braižas. Uogintas kruopščiai atvaizdavo portretuojamąjį, jo rūbus, interjerą. Kaip daugeliui kitų Mingilaitės-Uogintienės portretų, šiam režisieriaus portretui būdingas kruopščiau ištapytas veidas, rankos, o drabužis, fonas – eskiziškas, improvizuotas spalvų žaismas, tarsi paveikslas būtų iki galo nepabaigtas. Panašiai nutapytas aktorės Kazimieros Kymantaitės portretas. Dukros Gintarės Uogintaitės apibūdinimu, „tėvo portretuose žmonės atrodo paprasti, o mama juos vaizduoja pakylėtus, aristokratiškus“. Tačiau nors dailininkės paveikslai atrodo nutapyti lengva ranka, ji buvo didelė perfekcionistė tiek tapydama, tiek rengdama savo darbų ekspozicijas.   Nors nuolat supama žmonių, Mingilaitė-Uogintienė sugebėjo išsaugoti būtinąją kūrėjos vienatvę, puoselėti visada paslaptingą vidinį gyvenimą, kuriame esama ir vos nujaučiamo dramatizmo. Dailininkė buvo ir savo dukros, baigusios menotyrą, bet pasukusios į tapybą, mokytoja. Tapytojas bei restauratorius buvo ir sūnus – Bronius Uogintas jaunesnysis.   Solveiga Daugirdaitė