Birutė Stančikaitė atstovauja Lietuvos grafikų kartai, grubų linoraižinį iškeitusiai į sudėtingesnes, tikslaus piešinio reikalaujančias grafikos technikas, primityvumą – į romantiką ir alchemiją, kaimo tautodailės tradiciją – į profesionaliosios dailės istoriją.

Dailininkė gimė ir augo Vilniuje, ankstyvoje vaikystėje gyveno senamiestyje, 1963–1970 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1970–1976 m. studijavo grafiką Dailės institute. Kaip ir daugelis kitų studentų ir jaunųjų kūrėjų, lankydavosi Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus namuose. Nuo 1980 m. – Dailininkų sąjungos (DS) narė. Nuo 1976 m. dalyvaudavo respublikinėse parodose, Talino grafikos trienalėje (1980, 1983, 1986, 1989). 1986 m. dalyvavo Frecheno (Vokietija) grafikos trienalėje. Pirmąją asmeninę kūrybos apžvalgą surengė 1992 m. galerijoje „Vartai“.

Jaunystėje Stančikaitę išgarsino litografijų triptikas Vilniaus universitetui – „400“ (1979), sukurtas to paties pavadinimo jubiliejinei parodai. Dideliuose lakštuose (50 × 60 cm) matyti tikroviškai, su smulkiausiomis detalėmis nupiešti senieji Universiteto rūmai ir tarp jų klaidžiojantys jauni žmonės. Anuomet Lietuvoje tai buvo vieni iš nedaugelio dailės kūrinių, į kuriuos žiūrovai galėjo virtualiai įžengti, užuot atsimušę į akliną paviršiaus sieną. Nežinia, ar tikrai toks buvęs dailininkės sumanymas, ar taip nutiko nepakankamai nuėsdinus akmenį azoto rūgštimi, bet atspaudai atrodo pernelyg tamsūs, tad vaizdai – mįslingai keisti. Miestas skendi sutemose, pro audringų debesų properšas šviečia mėnesiena. Stipriau veiksmo vietą apšviečia iš žiūrovo pusės sklindanti galingų prožektorių šviesa – lyg būtų filmuojama naktį.

Litografija – mėgstamiausia dailininkės technika – istoriškai susijusi su romantizmu. Šia technika galima sukurti paslaptingą kiek patamsėjusį menamą pasaulį, nesunaikinant aiškiai matomų pieštuko ar teptuko pėdsakų. Romantizmui artimi ir Stančikaitės kūrinių motyvai – Vilniaus senamiesčio vaizdai, audringi debesys, dirbtinė ar žaibo šviesa, vėjo kedenami augalai. Viename serijos „Mano krašto vakarai“ (1980) estampe kaimo peizažas su arkliais ir nuriedėjusiais vežimo ratais atrodo lyg sukurtas XIX a., kitame matyti keturios ilgaplaukės merginos plonomis palaidinėmis. Viena sėdi žolėje įsikniaubusi, kita nusigręžusi, dar kitų veidus uždengia plaukai. Aplink jas sukiojasi milžiniški laumžirgiai, vienas jų, regis, tupi ant lakšto paviršiaus kaip XVII a. akies apgaulės paveiksle. Kruopščiai nupieštų augalų botanikai iš tiesų neatpažintų, net ir išdidinto žolės kuokšto.

Dvispalvių litografijų serijoje „Rūsti šviesa“ (1982) dailininkė ima naudoti montažinę kompoziciją. Estampuose nebėra vientisos menamos erdvės. Atskiri tariamai tikroviški pievos gabalai sugretinti su sąlygiškais, abstrakčiais geometriniais elementais. Taisyklingų geometrinių linijų tinklelis pabrėžia lakšto paviršiaus plokštumą.

Sovietmečio pabaigoje dailininkės kūryboje vyrauja pievų augmenijos nakties tamsoje motyvas. Ji pradeda kurti ir mažo formato grafiką, ofortus ir spalvotus mišrios technikos estampus. 1990-ųjų oforte „Trys viltys“ tamsoje tarsi iš vandens išnyra trys salos, aukurai, kalnai iš žolių ir akmenų. Vėliau grafikė kūrė simbolinius, fantastinius peizažus ir abstrakčius vaizdus – plokščius, spalvotus, simetriškus. Po 2000-ųjų grįžo prie litografijos ir pievos motyvo, tik čia žolė jau nutvieksta saulės ir kartais joje pribyrėję akių obuolių. Tinklelius su išgalvotomis raidėmis pradėjo tapyti aliejumi ant drobės.

Erika Grigoravičienė