Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

1962

  • Tapytoja.

  • Gimė 1962 m. Kaune, čia ir gyvena.

  • 1980–1986 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.

  • Nuo 1987 m. dalyvauja parodose.

  • 1990–1996 m. dalyvavo grupės „Keturios" veikloje.

  • Dėsto VDA Kauno dailės fakultete.

  • 2013 m. gavo Pollocko–Krasner fondo (JAV) stipendiją.

  • Kūrinių yra Lietuvos bei užsienio dailės muziejuose bei  privačiose kolekcijose.

Apie kūrybą

Rasa Andriušytė: Kalbant apie Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūrybą sunku išsiversti be dvasinės dimensijos aptarimo, be žodžiodvasingumas“. (...) Barzdukaitės tapybos pasaulis jau gerą dešimtmetį gali būti nusakytas neapibrėžiamybe, pasąmoninėmis vizijomis ir kankinančiu noru spalva sukurti “apgaubimo“ efektą. Motyvus savo tapybos darbams ši tapytoja, kaip ir didieji abstrakcionistai, atranda gamtoje.

Dailininkė teigia: „... Man svarbiau ne konkrečios srovės ar tradicijos, bet gilusis visų laikų meno pagrindas – burtai, kerėjimai, šamanizmas. Šiuo požiūriu imponuoja Josephas Beuysas, Markas Rothko“. (...) Ją traukia niuansuota koloristinė tapyba. Bet ir koloristiniai sprendimai nėra galutinis tapytojos tikslas, jie siejami ne tiek su estetine spalvos funkcija, kiek su psichologine ir meditacine. Spalva jai asocijuojasi su būrimu, o tapymo procesas yra tarsi tam tikra apeiga.

Kaip vieną savičiausių bruožų reikėtų pabrėžti paslaptingą paveikslų ir objektų nuotaiką. Ji kyla... ir todėl, kad bando jutimiškai suvokti neapčiuopiamus gamtos reiškinius – šviesą, orą, atmosferą. Savo abstrakcijas Aušra Barzdukaitė sieja su tam tikra „komunikacija“ tarp realybės, gamtos ir metafizinio pasaulio, paveikslai tampa tarsi jos dvasingumo dalim.

Cituota iš: Rasa Andriušytė, „Alchemija ir dvasingumas Aušros Barzdukaitės tapyboje", Kultūros barai, 2000, Nr.1.

Kristina Civinskienė (po Vaitkūnienės parodos Įvaizdinta tikrovė): Paveikslo atsiradimui svarbus sutiktas realus motyvas. Spalva, jos niuansais skverbdamasi į jo vidų, tapytoja siekia parodyti, tai, ko nepamato kiti. Toks išgyvento įspūdžio įvaizdinimas su metaforų ir apmąstymų potekste dvelkia dailininko kaip mediatoriaus ar herojaus įvaizdžio nostalgija. Įvairialypių vaizdinių išlepintai visuomenei tampa vis sunkiau susikoncentruoti į spalvų ir atspalvių reikšmes, potėpio ekspresiją ir turinio gylį. Ir dėl to Aušra tampa tarsi paskutinė mohikanė, kuriai tapyba reiškia ne ką kita, bet tapymą, spalvas, potėpį, turinį, mintį – tradicines modernistų išpuoselėtas ypatybes.

A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė tapybos akcentus dėliojo tam tikrais etapais. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios tapytoja linko į lyrinį abstrakcionizmą. Išgyvenimai, įspūdžiai, prisiminimai virsdavo spalvomis, realiai sutiktas motyvas – nuotaikos atspindžiu. Bėgant laikui Aušros kūryba kito, atsirado daugiau įskaitomų vaizdų, konkretumo, asmeninius lyrinius apmąstymus pakeitė bendresni, globalesni potyriai ar reakcijos į visuomenės pokyčius, jos ydas. A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba ėmė provokuoti žiūrovus pateikdama atpažinimo džiaugsmą ir viliodama į paveikslo perskaitymo spėliones.

Ilgą laiką gamta buvo pagrindinė dailininkės kūrybos duona. Ieškojimas motyvų senuose apgriuvusiuose kaimiškuose pastatuose, miško šabakštynuose, laukuose, aptikus krūmokšnį ar vienišą medį buvo pagrindinis dailininkės užsiėmimas. Braidymas po gamtos vaizdus išplukdė ir vaikystės prisiminimą – senelio medžiotojo parneštus kiškelius ir jų nudirtą odą, kurioje būsimoji dailininkė įžiūrėjo gražiausius spalvinius raštus. Šis vaikystės potyris atgimė jau subrendusios tapytojos kūryboje, kai melancholiškas abstrakčių motyvų nuotaikas pakeitė ironiškas žaismingumas, aktyvesnis įsitraukimas į socialines visuomenės problemas. Tapyti civilizacijos pėdsakus Aušra pradėjo daugiau laiko praleidusi mieste.

Cituota iš: Kristina Civinskienė, „Spalvų alchemikės A. Barzdukaitės - Vaitkūnienės tapybos magija, Kauno diena, 2011 06 04.

Kęstutis Šapoka (po Vaitkūnienės parodos Pastovūs vaizdai): Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapybos turinys, siužetinis matmuo tiesiog spjauna į veidą, atstumia buitiniu ir, matyt, egzistenciniu platesne prasme, šleikštuliu (autorė sąmoningai to siekia), o tapybos tirštis, klampus akivaras (tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme) traukte traukia į save, tiesiog susiurbia, praryja.

Ir priešingai – akistata su tapybos gaivalu, stačiai palaidojančiu po spalvų ir potėpių nuošliaužomis, jau pradeda pykinti, bet vis tiek neįmanoma pasitraukti, nes tapytojos rezgama pusiau anekdotinė, pusiau detektyvinė intriga, pasakojama istorija neleidžia atplėšti akių „nuo ekrano“. Ekrano sąvoka šiuo atveju taip pat nėra tik mano teksto „kalbinė figūra“, nes Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba „kinematografiška“ tiek turinio, tiek formos požiūriu.

Dar vienas Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūrinių „tirščio“ (bent jau šioje parodoje) bruožas – tikrovės ir vaizduotės, fantastiškojo matmens vientisumas. Čia nėra nuogos, lėkštos ir sarkastiškos tikrovės, preparuotos buities išklotinių, tačiau nėra ir „siurrrealizmo“, „fantastinio-tapybinio“ tirščio, būdingo Natalevičiui ir Skudučiui, nors šiokių tokių tapybinės jų pasaulėžiūros atgarsių esama.

Tapytojos paveikslų „tikrovė“ tiek fabulos, tiek formos lygmenimis yra tarsi vientisas organizmas, takus, besimainantis, prisitaikantis ir toks nuodingas, tarsi vandenyje „sklendžianti“ medūza. Kadangi jos kūriniuose nėra veikėjų tiesiogine šio žodžio prasme, pats tapybiškumas su iš jo išnyrančia tikrove tampa ir pasakojimu, ir personažu – dvasia ir kūnas vienu metu. Nėra skirties tarp objekto ir subjekto, signifikanto ir signifikato.

Žvelgiant iš kiek lokalesnės, artimesnės perspektyvos, galima rasti šiokių tokių sąsajų su Arūno Vaitkūno tapytomis laiptinėmis, kurios virsdavo specifinėmis intropsichinės regos projekcijomis, nors abiejų tapytojų „metodai“ skiriasi. O dairantis po visuotinę dailės istoriją nejučia irgi peršasi keletas analogijų.

Visų pirma, atmintyje iškyla Pieteris Bruegelis, pasaulį vaizdavęs tarsi „dieviškosios sąmonės“ projekciją. (...) Tiesa, Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbuose krikščioniškasis matmuo nėra išreikštas, planų begalybė redukuojama iki seklios, klampios masės, o melancholišką susitaikymą su likimo neišvengiamybe keičia kur kas drastiškesnis požiūris į egzistenciją, tačiau jos paveikslai – tiek nesami jų „veikėjai“, tiek erdvė – irgi neabejotinai persisunkę viską apimančiu, absoliučiu (net šiek tiek „psichopatologiniu“) fatalizmu. Gaivaus oro gurkšnio neverta tikėtis – iš drobių sunkiasi demoniški syvai, kraujas ir siera, pramaišiui su verdančia pragaro derva.

Toks „pragariškas“ tirštis perša dar vieną analogiją – tai Chaimo Soutine’o drobėse specifiškai psichologiškai deformuotas vizualus-mentalinis pasaulio visetas.

Cituota iš: Kęstutis Šapoka, „Pragariškas ir fatališkas buities tirštis. Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba", Kultūros barai, 2003, Nr.1.

Parengė Danguolė Butkienė

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė - Pavasaris garažų teritorijoje;Spring in The Garage Area;

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Pavasaris garažų teritorijoje

2012

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė - Kurorto parke;In a Resort Park;

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Kurorto parke

2012

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė - Išnaros;Slough;

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Išnaros

2010

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė - Dedikacija nežinomiems menininkams;Dedication to Unknown Artists;

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Dedikacija nežinomiems menininkams

2006

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė - Alionuška;Alionuška;

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Alionuška

2003

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė - Užpiltas rūsys ir triušio šešėlis;Flooded Basement and Rabbit Shadow;

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė

Užpiltas rūsys ir triušio šešėlis

2003