Jaunosios kartos tapytojos Auksės Miliukaitės kūrybinių inspiracijų šaltinis – kultūra ir jos istorija. Menininkė paveiksluose sluoksniuoja istorinę dailę, šiuolaikinio meno citatas, populiariosios kultūros elementus ir savo autobiografijos detales. Su šia medžiaga ji elgiasi laisvai, net kiek „chuliganiškai“ – tiražuoja, kadruoja, dekonstruoja ir transformuoja vaizdus, pertapo pasiskolintus siužetus, sukuria jiems priešistores ar tęsinius, įkurdina paveikslų veikėjus neįprastose situacijose. Antai XIX a. pabaigoje Édouard'o Manet tapytame bare „Folies Bergère“, dabar jau švytinčiame neoninėmis populiarių gėrimų reklamomis ir apstatytame šiuolaikinių menininkų Seano Henry ir Rose Eken skulptūromis, įsikuria šiuolaikinė mergina, tarsi pačios menininkės alter ego. Drobėje Šešėlių gastrolės iliuziškoje cirko arenoje susitinka barokinis Diego Velázquezo juokdarys, mergaitė iš nostalgiškos vaikystės fotografijos ir Jeano-Michelio Basquiat paveikslo Jim Crow motyvas, o ekrane virš kupolo mirga Luco Tuymanso pertapytas filmo Egzorcistas kadras. Šie, anot menininkės, kultūros sugadinto žmogaus sapnus primenantys pasakojimai kuriami laisvai, asociatyviai dėliojant vaizdus. Situacijų absurdiškumas išryškinamas kontrasto principu gretinant tai, kas sena ir nauja, įmantru ir paprasta, intelektualu ir banalu, meniška ir buitiška.

Kontrastų santykiais, beje, paremta ir Miliukaitės paveikslų plastika. Svarbiausias išraiškos elementas čia yra spalva, intensyvinama iki haliucinogeniškai ryškių tonų. Kontrastingus derinius įrėmina ir tramdo juoda, tarsi paverčianti drobes didelės raiškos ekranais. Turtingą vizualinę išraišką lemia ir derinami skirtingi tapysenos būdai – stambiais ekspresyviais potėpiais modeliuojamas formas keičia dekoratyvios grafiškos plokštumos, preciziškai ištapyti, geometriškai tikslūs oparto segmentai derinami su akvarelinio skaidrumo sluoksniais ir atsitiktiniais išsiliejusių, nuvarvėjusių dažų efektais.

Manipuliuodama meno istorijos medžiaga, savotiškai ją klastodama, Miliukaitė tyrinėja meno kūrinio gyvenimą nuo jo atsiradimo momento, analizuoja, kaip kūrinys apauga pasakojimais ir mitais, kaip laikui bėgant keičiasi jo prasmė. Menininkė pabrėžia kūrinio vartotojo – žiūrovo arba, šiuo atveju, taip pat ir kūrinį kaip medžiagą naudojančio kito menininko – vaidmenį. Ji teigia, kad meno kūrinio turinys priklauso ne tik nuo kūrėjo, bet ir nuo kūrinio vartotojo patirties. Taigi, kurdama netikėtas, paradoksalias vizualines situacijas, ji provokuoja žiūrovą įsitraukti į intelektualinį žaidimą – atpažinti kultūrines nuorodas ir papildyti jas savo interpretacijomis, kūriniams sukurti naują turinį. Šie sąmojingi, pagavūs kūriniai lengvai interpretuojami, net jei ne visos jų detalės lengvai atpažįstamos.

Miliukaitės drobės taip pat atspindi Lietuvos jaunųjų tapytojų kūrybos tendenciją reflektuoti tapybos istoriją, simboliškai atrasti joje vietą savo kūrybai. Laisvai naudodamasi istoriniais tapybos kūriniais, menininkė nurodo savo kūrybinius autoritetus, mokytojus, tačiau kartu ir išreiškia abejones dėl tų autoritetų, meno kūrinio originalumo ir autoriaus statuso svarbos. Didieji menininkai ir jų paveikslai praranda muziejinės vertybės neliečiamybę ir Miliukaitės kūryboje virstiesiog žaliava, padedančia jai atskleisti savo asmeninį santykį su tapyba, prisijaukinti tapybinę plastiką, išmėginti tapybos kaip raiškos priemonės galimybes. Taigi tapytoja ne tik diskutuoja su tapybos istorija, bet ir pasitelkia ją kaip komentarą savo kaip jaunos menininkės situacijai apibūdinti.

Vadinasi, greta politinių kūrybos aspektų menininkei aktuali ir autorefleksijos bei savianalizės galimybė. Paveikslų elementus siejantys iracionalūs, dažnai nepaaiškinami ryšiai nurodo autobiografinį šių kultūrinių dėlionių pobūdį. Tad tapyba autorei svarbi ir kaip terapijos būdas, išsipasakojimo priemonė. Kompozicijose tarsi dienoraštyje atkuriami menininkės išgyvenimai, kūrybiniai ir asmeniniai atradimai bei praradimai, nutrūkę ir užsimezgę santykiai. Paveikslai tampa jos atminties, asociacijų, vaizduotės, emocinių būsenų atspindžiais, jos pačios autoportretais.

Justina Augustytė