Augustino Savicko kūrybos kelias ilgas ir permainingas. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo vidurio jis buvo vienas labiausiai Sovietų Sąjungoje pripažintų teminio figūrinio paveikslo kūrėjų. Jo darbai buvo eksponuojami didelių sąjunginių ir respublikinių parodų ekspozicijose ir iš ten keliaudavo į muziejus. Oficialiosioms epinėms temoms jis sugebėdavo suteikti universalesnį skambesnį, o karo prisiminimams net ir asmeninių išgyvenimų potekstę

Savicko paveikslams būdingi metaforiški įvaizdžiai, lakoniškos apibendrintos ir ekspresyvios formos pasiskolintos iš medinės primityvistinės lietuviškos sakralinės skulptūros. 1989 metais dalyvaudamas SSRS dailės akademijos Liuksemburgo rūmuose Paryžiuje surengtoje aštuonių akademikų parodoje Savickas rodė ciklą „Kančios ženklai“. Gražina Kliaugienė ta proga rašė: „Naujose drobėse ryškiai išplėtotas vaizdas simbolis – dar vienas, prasmingai papildantis ‘dievukų‘ temą. Savickui, regis, buvo svarbiausia prabilti apie amžinąją kančią, kuri tenka ir atskiro žmogaus, ir visos tautos daliai. Svarbiausia, kad Savickas čia vėl nustebina užmoju, vidine jėga, pašėlusia ir gaivalinga. Didelio formato drobėse sukaupta tiek ekspresijos, pajėgaus tapybinio masto, kad jų neaprėpsi kaleidoskopiškai slystančiu žvilgsniu.“

Be šių monumentalių daugiafigūrių kompozicijų Savickas sukūrė ir išraiškingų kamerinio žanro kūrinių: peizažų, natiurmortų ir portretų. Šios grupės kūriniai nuo pakylėtos epinės „teminių“ paveikslų intonacijos skyrėsi intymesnių lyriškesnių nuotaikų perteikimu ir drąsesniais formos ieškojimais. 1959–1960 metų didžiuliai Savicko peizažai – nutvieksta saulės pajūrio juosta su mažytėmis žmonių figūrėlėmis ir šerkšnu padengtos Vilniaus panoramos – po socialistinio realizmo atrodė gaivūs ir drąsūs.

Ankstyvojo ir brandžiojo periodo ypatingo produktyvumo dailininkas neprarado ir vėliau. Pats apie šį savo bruožą rašė: „Savickas greitai dirba! Mėgsta sakyti kolegos ar šiaip pavyduoliai. Greitai? Nesąmonė. Tai degimas. Tai nuolatinis keitimasis ieškant būdo kalbėti trumpais moderniškais sakiniais – potėpiais – žodžiais.“

Savickas – vienas iš tų kūrėjų, kurie senatvėje galutinai išsilaisvina nuo madų diktato ir nevaržomas puoselėja savo meninį individualumą. Devintajame dešimtmetyje jis galutinai suformuoja savo kūrinių ikonografiją ir suteikia savo stiliui ypatingą lakonišką ir kartu ekspresyvų charakterį. Savo paties asmeninę parodą Šiuolaikinio meno centre 1994 metais dailininkas apibūdina trumpai ir taikliai: „Penki monumentalios tapybos paveikslai dvelkia ramia, poetiška, lyrine ar epine nuotaika. Tyla ir meilė. Ramus vakaras. Aukštas horizontas. Daug žalsvos pievos. Viena, dvi ar trys figūros tarp žydinčių medžių ir gėlių.“ Tragiškus, dramatiškus įvaizdžius vis dažniau pakeičia lyrinės nuotaikos, iš menininko paletės kone išnyksta tamsios spalvos.

Savicko tapyboje spalva ir linija tolygiai svarbios. Paveiksluose dominuoja ryški ir sodri žalia spalva, papildoma kontrastingomis raudona, geltona ir mėlyna. Savicko drobėse peizažas, figūros ir net detalės vaizduojama labai apibendrintai. Tuščiame lauke komponuojamos figūros perteiktos ryžtinga kontūrine linija apvestais plokščiais siluetais. Visada išsaugomas tapymo spontaniškumo įspūdis. Gilioje senatvėje minorinės gaidos visai išnyksta iš Savicko tapybos ir jis tampa gyvenimo džiaugsmo tapytoju. Jis rašo: „Su gėlėm ir vaikais - taip galima pavadinti daugelį mano pastarųjų metų paveikslų. Didelės, spalvingos gėlės tarp pievų arba vazoje ant stalo. Žmona, vyras ir mergaitės. Mėlynas dangus. Štai ir viskas“.

Raminta Jurėnaitė