Augustas Bidlauskas – jaunas menininkas, atkakliai atstovaujantis šiuo metu vis labiau kvestionuojamai estampo sričiai. Grafikos studijos dabar vis dažniau tampa pretekstu jos (grafikos) atsisakyti arba paversti starto aikštele, nuo kurios atsiveria neaprėpiami toliai, reikia tik įsibėgėti ir skrieti į kitas medijas. Bet toks kelias – ne Bidlauskui. Jis, būdamas ištikimas grafikai, kuria sudėtinga, įnoringa, nepaklusnia ir daug darbo reikalaujančia mecotintos technika. Mecotinta – technika, kuri daugybe pustonių, subtiliu šviesos ir šešėlių žaismu leidžia išgauti beveik realistinį, fotografinį atvaizdą. Gali būti, kad kaip tik tai ir yra patrauklu fotografo išsilavinimą turinčiam autoriui. Bidlauskas, iš fotografijos pasukęs į grafiką ir baigęs grafikos magistrantūrą VDA, keistu būdu derina abi įnoringas sritis – grafiką ir fotografiją. Kam? Kad kuo geriau techniniu požiūriu sukurtų tobulą, jo paties supratimu, žmogų. Tačiau tobulumo siekiama tik techniniu, o tikriau – mechaniniu požiūriu. Žmogus čia – dėlionė, reikalinga autoriaus sumanymams.

„Kuriu tobulą žmogų. Kaip mozaiką dėlioju jį iš detalių. Kiekviena jų – autonomiška, o sujungtos tarnauja bendram konstruktui“, – sako autorius. Ir iš tiesų: Bidlausko žmonės – greičiau personažai, kurie tuo pačiu pavidalu gali įkūnyti keletą vaidmenų; tai puikiai įmanoma, nes pavidalai nevienalyčiai, sudaryti iš skirtingų dalių. Tos dalys priklauso skirtingus socialinius vaidmenis vaidinančioms būtybėms, kurios savo ruožtu dar gali būti ir atėjusios iš skirtingų epochų. Taip Bidlauskas kuria savo žmones-konstruktus. Tie žmonės į tobulumą pretenduoja labai savotiškai: jų tobulumas sąlyginis ir, ko gera, egzistuoja tik ironiškoje autoriaus traktuotėje. Iš tiesų jie – labiau Stokos, Trūkumo alegorijos, Pasaulio teatro aktoriai, į savo pačių vaidmenis irgi žvelgiantys su ironija. Figūrų alegoriškumas pabrėžiamas tiek estampų pavadinimais, kuriuose figūruoja Temidė ar moiros, tiek pačių personažų vardais: Tuštybė, Orumas, Geismas, Grožis, Absurdas, Tobulumas. Žmonės-nežmonės, žmonės-personažai, žmonės-alegorijos.

Tačiau akivaizdu, kad menininkui būtent žmogaus tema neduoda ramybės. Ne veltui trys iki šiol įvykusios jauno autoriaus personalinės parodos vadinosi Žmogus, Žmogus-2 ir Žmogus-3. Galima šioje trinarėje tęstinėje koncepcijoje įžiūrėti pavydėtiną menininko nuoseklumą, drauge plėtojant asmeninę žmogaus sampratos evoliuciją. Bidlausko žmogus keičiasi; tiesą sakant, jis ir iš pat pradžių nebuvo didingas renesansinis žmogus ar, asociatyviai šokant per laikotarpius ir santvarkas, pretenzingas Eduardo Mieželaičio poemos Žmogus veikėjas. Bidlausko žmogus – greičiau homo ludens, net ne tiek žaidžiantis, kiek vaidinantis. Ir įsikūnijantis į vis naują vaidmenį. Venecijietiškos maro gydytojo kaukės snapas, tuščios akiduobės, admirolo kepurė, dujokaukė – priemonių nuslėpti savo tapatybę ar susikurti naują yra daugiau, nei reikia, ir Bidlauskas visą šį rekvizitą mielai naudoja. Pirmojoje parodoje žmogus sudėtas iš dalių, tačiau daugelio komponentų jo kūnui tiesiog trūksta. Tas netobulumas (nors autorius ir teigia, kad vaizduoja tobulą žmogų), trūkumas niekaip neužmaskuojamas, o visiškai atvirkščiai – pabrėžiamas ir išeksponuojamas. Tuštuma tampa lygiaverte estampo dalimi – kaip fantominis skausmas, kuris jį patiriančiam yra ne mažiau realus už tikrą. Ir nesvarbu, kad vietoj kojos jau seniai tuštuma, bet ją skauda, o skausmas – tikras.

Antrasis Žmogaus veiksmas – nes šias parodas nejučia norisi skaityti kaip vienos pjesės ar žiūrėti kaip vieno spektaklio veiksmus – skirtas istorijai. Kūnai yra, jiems nieko nebetrūksta, jie tarsi „sukomplektuoti“, tačiau personažai konstruojami, pasitelkiant istorines aliuzijas. Epoletai, kardinolo skrybėlė, perlų karoliai – prašmatni teatrinė aplinka ir rekvizitas, nurodantis kartais politiką, kartais estetiką, kartais ekonomiką, kartais technologijas, leidžia menininkui iš detalių suformuoti juos – Antžmogį, Viršžmogį, Multižmogų, kaip savo estampų veikėjus vadina pats Bidlauskas. Iš fragmentiškų komponentų sulipdyta žmogaus pavidalo visuma – tarsi vizualinis mus supančio idėjų, garsų, vaizdų kratinio ekvivalentas.

Galiausiai trečiasis Žmogus veikia. Personažai išlieka tokie pat mįslingi ir teatriški, puošnūs ir keisti, tačiau trečiojoje parodoje / veiksme / variacijoje jie įgyja dinamiškumo, vyrai ir moterys, egzotiški ir paslaptingi, atlieka veiksmus, kurie taip ir lieka neužbaigti. Jie turi savo vaidmenis, pasiruošia jiems ir pradeda vaidinti; čia juos ir sugauna autorius. Bidlausko žmogaus konstruktas pajudėjo, įgavo gyvybės ir akivaizdu, kad tai ne pabaiga. Menininkas nuosekliai kuria savo asmeninę mitologiją, rasdamas adekvačią vizualinę kalbą jai išreikšti. Iki šiol Bidlauskas yra dalyvavęs keturiolikoje grupinių parodų; be Lietuvos, jo darbai rodyti lietuvių estampo ekspozicijoje Gruzijoje, Kroatijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Įsimenantys savo keistumu, šifrais, kurių raktą žino tik autorius, preciziška atlikimo technika, Bidlausko estampai atskleidžia autoriaus ironiją, skepsį, polinkį analizuoti, kaupti informaciją ir čia pat ją užšifruoti, leidžiant žiūrovui pačiam susikonstruoti spėjimus iš jam atpažįstamų detalių.

Jurgita Ludavičienė