Audrius Zavadskis (g. 1945) fotografuoti pradėjo dar 7 dešimtmečio viduryje ir iki 9 dešimtmečio pabaigos aktyviai dalyvavo Fotomenininkų sąjungos parodinėje veikloje, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sulaukdamas pripažinimo. Deja, pasitraukęs iš šios veiklos, jis buvo nepelnytai pamirštas.

Jaunystėje Zavadskis dirbo Lietuvos kino studijoje meninių filmų operatoriumi ir puoselėjo glaudžius ryšius su kino ir teatro kūrėjais. Būdamas savas šioje terpėje, jis sukūrė visą galeriją išraiškingų atvaizdų, tarp kurių populiariausias tapo Juozo Budraičio su žiemine kepure portretas (apie 1969 m.).

Zavadskis puikus portretistas, bet vis dėlto svarbiausias jo įnašas į lietuvių fotografiją – kūriniai gamtos tema.

Gamtos fotografavimui Zavadskis atsidavė su didžiausia aistra. Ilgus metus (1974–1993) dirbo žurnalo „Mūsų gamta“ iliustracijų skyriaus vedėju ir šį darbą sėkmingai galėjo derinti su savo, kaip meninės fotografijos kūrėjo, pašaukimu. Gamtos tema Zavadskio fotografijose interpretuojama labai įvairiapusiškai. Būtent šioje srityje jis atsiskleidžia ir kaip tradicionalistas, ir kaip eksperimentatorius.

Ankstyvuoju laikotarpiu, 1968 m., mėgstamiausiu Zavadskio motyvu tapo arkliai. Fotografuodamas arklius, besiganančius pievose ar prigulusius prie jūros kranto, menininkas atsiskleidžia kaip romantikas. Panašiai interpretuojamas Zavadskio balto arklio motyvas „atkeliauja“ ir į Romualdo Rakausko 1974 m. pradėtą seriją „Žydėjimas“.

Su arklių serija glaudžiai susiję ir Zavadskio tradiciniai gamtos peizažai, tokie kaip „Pavasaris Rusnėje“ (1985) ar „Ruduo miške“ (1985).

Dar daugiau Zavadskis domėjosi pačios gamtos sukuriama plastinių formų išraiška. Jis nepailstamai studijavo organiškas skulptūrines formas ir grafiškas struktūras serijose „Smėlis“ (1970–1973), „Ledai“ (1982), „Kriauklė“ (1983), „Baltieji akmenys“ (1984), „Mosėdžio akmenys“ (1984), „Šakos vandenyje“ (1984), „Debesys vandenyje“ (1984).

Statiški akmenys, tirpstančios ledo lytys, tekantis ir stovintis vanduo, srovės nešamos šakos, vėjo pustomos smiltys suteikė Zavadskiui galimybę stebint gamtą gilintis į ramybės, sustingusio judėjimo pereinamas būsenas. Pasirinkdamas fragmentiškas kompozicijas, jis rodo ne procesus, bet tam tikrus kaitos momentus. Šis įspūdis dar labiau sustiprinamas pasirenkant žiūrėjimą iš arti.

Zavadskio ieškojimai susisiejo ir su Vakarų fotografų ieškojimais. Čia rasime giminingumą po karo aktyvios vokiečių grupės „Fotoform“, peizaže ir natiurmorte ieškančios dekoratyvių ornamentinių struktūrų, darbams. Dar daugiau paralelių su 7 dešimtmetyje Vakaruose stiprėjusiu pasipriešinimu meno dalinimui į atskiras tapybos, skulptūros, grafikos, fotografijos disciplinas ir pastangomis naikinti ribas tarp jų bei augusiu dėmesiu judėjimo ir laiko fenomenų atskleidimui. Lietuvis fotografas instinktyviai pasuko panašių ieškojimų kryptimi.

Labiausiai pripažintu Zavadskio kūriniu tapo serija „Smėlis“ (1970–1973), sukurta Kuršių nerijoje. Jau 1973 m. kartu su Birute Orentaite jis išleido fotoalbumą „Lietuvos Nerija“ ir prie šios temos sugrįžo dar ne kartą. Serijoje „Smėlis“ suformavo visus pagrindinius savo kūrybai charakteringus bruožus. Čia atsiskleidė tiek poetiška panteistinė gamtos pasaulėjauta, tiek pagrindinės meninės formos paieškos. Kopos ir smėlio smiltys Zavadskiui įdomios ir kaip savitas nepakartojamas kraštovaizdis, ir kaip išraiškingos plastinės organinės formos, ir kaip galimybė sukurti abstrahuotus poetinius vaizdus.

Kuršių nerijos kopų motyvus Zavadskis pirmasis pradėjo fotografuoti netradiciškai. Skirtingai nei kiti prieš jį ir po jo čia fotografavę autoriai, jis nesiekė perteikti gamtovaizdžio topografijos ir visą dėmesį sutelkė į patį vėjo pustomų kopų paviršių. Stebėdamas smėlyje atsirandančius ir išnykstančius ornamentinius derinius, savo objektyvą nukreipė į išraiškingus fragmentus.

Zavadskis žavėjosi pačios gamtos kuriamų abstrakčių grafiškų ir reljefinių kompozicijų grožiu ir įvairove, kartu atskleisdamas jų trapumą bei laikinumą.

Ne tik Kuršių nerijos kopos, bet ir kiti gamtos motyvai Zavadskiui buvo svarbūs kaip poetinės metaforos. Tai ypač ryškiai atsiskleidžia ankstyvosiose fotografijose su balto arklio motyvu ir tokiuose cikluose kaip „Senoje sodyboje“ (1984), „Plunksna“ (1985), „Tamsus užutėkis“ (1985). Fotografijoje „Baltoji blakstiena“ (1983) arkliui net suteikiamas antropomorfinis įvaizdis. Cikle „Plunksna“ ant sniego pusnių padėta juoda mažytė grafiška plunksna savo forma asocijuojasi su blakstienomis. Siurrealistinio sapno vaizdas gali būti sukuriamas pasitelkiant inscenizavimo elementus. Kopūstų lapais nuklotos trobos grindys paverčiamos tvenkiniu su plūduriuojančiomis lelijomis fotografijoje „Kopūsto lapai“ (1985). Ant medinių kuolų pamautos arklių kaukolės primena, kad vieta – nebegyvenama ir apleista („Senoje sodyboje“).

Zavadskio peizažo žanrui skirtuose kūriniuose retai aptiksime miesto vaizdų. Išimtis keturių fotografijų ciklas „Apsnigtas automobilis“ (1986). Šis ciklas susitelkimu į nereikšmingą urbanistinį motyvą artimas jaunesnių už Zavadskį Alfonso Budvyčio ir Algirdo Šeškaus ikonografijai.

Skirtingai nei kiti lietuvių fotografai, kurie dešimtmečiais kuria gausius epinius ciklus tomis pačiomis temomis, Zavadskis dažniausiai pasirenka kitą sprendimą. Jis fotografijas mėgsta jungti į kelių darbų grupes, sudarančias apgalvotą trumpos sekos kompoziciją.Kuršių nerijoje sukurti jo darbai padarė didelę įtaką kopas kiek vėliau fotografavusiems vyresniems fotografams Jonui Kalveliui, Vaclovui Straukui ir jaunesniam Kazimierui Mizgiriui. Kartu galime atsekti jo pasaulėjautos ir stilistinių ieškojimų giminingumą Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus ir Rimanto Dichavičiaus fotografijoms.

Raminta Jurėnaitė