Andriaus Puipos kūryba yra išskirtinė tuo, kad savo sėkme ir kokybe paneigė laikmečio „solidžios“ dailės normas. Tai, kas buvo laikoma menine „nuodėme“ ar šalutine, nereikšminga veikla, tapo dailininko stipriosiomis pusėmis. Pavyzdžiui – literatūriškumas: to vengta kaip velnio. Tačiau Puipos kūryba kaip barokiškas sodas prinoko daugybe pasakojimų persipynusių tarpusavyje, pagardintų sapnais ir paskalomis. Ne tik paišytais, bet ir šalia užrašytais. Tikrais ir pramanytais.

Arba, labiausiai iš visų technikų, dailininkas mėgo akvarelę. Ne liejo jas, o spalvino piešinį. Tuo metu lieta akvarelė buvo itin nepopuliari, netgi nugrūsta į mėgėjų ir vaikų veiklos sritį. Paspalvinimas akvarele vertintas dar prasčiau. Spalvotus piešinius vėliau perkeldavo į litografijas ir serigrafijas. Daugiaplanius darbus ne taip jau lengva būdavo atkartoti, prireikdavo kelių atspaudimo ciklų, bet su originalais buvo per sunku skirtis.

Trečias dalykas, kuris „rimtam“ menininkui tarsi būtų „nepatogus“ – pasisekimas plačiojoje publikoje. Jo darbų pageidavo net atėjęs sutvarkyti vamzdžių santechnikas... Savo straipsnyje dėl tokio pasisekimo dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius Puipą net „gynė“: „Tai modernizmas susigalvojo, kad kūrinio ar teiginio bjaurumas miniai – jo vertės garantas.“ [„Umberto Eco apie Audrių Puipą“, 1991 m,].

Piešimo ir grafikos dar dailės mokykloj Puipa mokėsi pas Petrą Repšį. Dailės institute dailininkas studijavo su Jurga Ivanauskaite, Rimvydu Bartkumi, Giedriumi Jonaičiu ir kt. Piešimo katedroje tuo metu dėstė Algimantas Švėgžda – menininkas įsiklausęs į savo vidinį balsą kur kas labiau, nei domėjęsis meno aktualijomis. Švėgžda gerai vertino ir akvarelę, ir piešinį iš natūros. Jo pavyzdys galėjo būti atramos tašku ir Puipai jau atradusiam savo stilių ir būdą kalbėti Nepriklausomybės laikotarpiu kai siautė nauji vėjai iš Vakarų. O jie buvo gana žiaurūs piešiniui, o juo labiau iš natūros kaip sovietinio realizmo atgyvenai. Instaliacijas, videomenus, objektų kūrimą ir kitas naujoves magėjo išbandyt daugeliui, bet tik ne Puipai. Jo meninis mąstymas jau buvo susiformavęs. Visų pirma jis buvo Pasakotojas.

Todėl ir stilių Puipos kūrybai geriausia parinkti ne iš dailės, o literatūros istorijos. Be jokios abejonės tai – magiškas realizmas. Kuo šis skiriasi nuo kitų stilių, kuriuose vyksta patys keisčiausi dalykai? Ogi tuo, kad dar čia niekas neišvedžioja ilgų istorijų ir nesiteisina, dėl anomalijų. Lygiai kaip Gabrielio Chose Garcios Marquezo knygose mirusieji gyvena toliau, užburtieji atgimsta. Tam paaiškinti nekuriamos jokios sistemos. Veikia tik asmeninis suvokimas ir asmeninis laikas. Be taisyklių. Nėra ir logikos. Stebuklai čia realistiški, netgi buitiški. Lyg tarp kitko.

Puipa savo akvareles piešdavo ilgai: mėnesiais, kartais ištisus metus. Įsitaisydavo mylimų mokytojų (P. Repšio, R. Gibavičiaus) ar bičiulių (R. Sližio, Jacovskių, Kavaliauskų) dirbtuvėse ar namuose ir detaliai perpešinėdavo aplinką, pasakojamas istorijas, įtraukdamas per tą laiką vykusius įvykius. Nemažai ir nuo savęs pridėdavo. Puodai, patalai, katinai, vištos, kelios dvaselės, ore sklandančios rožės, piligrimai, vagys, mirusieji sutuoktiniai ir įniršę meilužiai – viskas susilieja į piešinio audinį. Viskas piešta iš natūros, tačiau tik ne perspektyva. Žmonių ir daiktų dydžiai, rakursai gali labai skirtis.

Tuščiuose popieriaus plotose vaizdas toliau „piešiamas“ tekstu. Niekas čia nepasipuošęs, visi tiesiog gyvena: darbuojasi, kuičiasi, prausiasi, barasi ir panašiai. Visi veikėjai turi konkretaus žmogaus veidą, net ir tieji išgalvoti – į kažką panašūs. Vieni pasendinti, kiti pavaizduoti piktesni. Šarūnas Sauka, pavyzdžiui – nuogas. Už tai, kad negražiai elgėsi. Popieriaus lape Puipa tvarkosi kaip sau nori. Kai reikia ir baudžia.

Iš kart po studijų, kad išvengtų tarnybos sovietinėje kariuomenėje, dailininkas išvyko mokytojauti į kaimo glūdumą – Šešuolių kaimelį. Ten susigyveno su Vale, Kaze, Kaziu ir kitais vietiniais, kurie tapo jo piešinių personažais. „Atskirų socialinių žmonių grupių bejėgiškumą, sunkią dalią, buities ankštumą, skurdą, girtavimą Puipa diagnozavo taip beatodairiškai tiksliai ir išsamiai ir darė tai žymiai anksčiau nei televizijos dokumentalistai ar laikraščių reporteriai. Tačiau svarbiausia, kad šių mažų žmonių tragedijas dailininkas pasakoja <...> neprarasdamas šelmiško humoro ir artumo savo personažams“ – rašo dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė. Visi dailėtyrininkai ir buvę jo pažįstami pabrėžia, kad Puipa istorijas suvokė ir pasakojo anekdotiškai, tragikomiškai. Todėl jo darbai kuria jausmą lyg suptumeisi ant sūpuoklių ritmingai metančių tai į liūdną, tai į linksmą pusę. Nuo jų nulipus lieka kažkokia tai nauja išmintis.

Šalia piešinių nuo 1991 m. Puipa padedamas fotografų Gintauto Trimako ir Sauliaus Paukščio pagal dailės kūrinius ir fotografiją kūrė nuotraukas–gyvuosius paveikslus. Pasikviesdavo bičiulių, iš teatro išsinuomodavo kostiumų, susirežisuodavo sceną ir pats persikūnydavo į personažą. Puikiai valdęs pieštuką ir turėjęs rašytojo talentą Puipos pasakotojas nenustygo vietoje, ieškojo dar būdų.

Dailininkas gyveno trumpai, kūrė ištisai. Kūryba įsiliedavo į kasdienybę, lyg tarp kitko. Kaip magiško realizmo stebuklas. Sako, mokėjo neskubėti. Negali skubėti jo piešinius ir apžiūrint. Kiekvienas kartas, lyg monetos skrydis į fontaną – žinai, kad turėsi sugrįžti. Ten būtinai dar liko kokia maža nepastabėta istorija.

Monika Krikštopaitytė