Apie kūrybą
Astos Rakauskaitės-Julian kūryba kupina jėgos, žemiškumo ir kartu pilna svajonių, fantazijos ir trapumo. Jos paveiksluose nesunku suvokti visumą. Aiškiai atidalintuose, tuščiuose spalvotuose laukuose vaizduojami įtaigūs lakoniški ženklai, abstrahuojantys žmonių ir mitinių žvėrių figūras, žmogaus galvos, lūpų, moters krūtinės, dangaus kūnų, augalų ir buities daiktų motyvus. Visi šie dideli ir maži motyvai komponuojami centre arba multiplikuojami pasikartojančiose daugiaženklėse eilėse. Kai kada antropomorfiniai, zoomorfiniai ir kiti ženklai pakeičiami arba papildomi rišlaus teksto fragmentais, datomis, signatūra arba neįskaitomų rašmenų nuotrupomis.
Plokštuminį, tektonišką ankstyvųjų Rakauskaitės paveikslų charakterį vėliau keičia erdvinis gilumos vaizdavimas. Subtiliais šviesos ir tamsos perėjimais formuojamas gelmės gilėjimo ir atmosferos pulsavimo įspūdis. Erdvė, kurioje komponuojami vienokie ar kitokie motyvai, visada sąlygiška, tuščia. Atsiranda net ir tokie paveikslai, kuriuose tuštuma dominuoja.
Ramybė visose paveikslų grupėse visada apgaulinga. Tuščios, žydros ūkanos jau kitame ciklo paveiksle skrodžiamos liepsnojančių raudonų ar oranžinių šviesulių arba tamsaus šešėlio dėmės judėjimo. Erupcija čia yra nepertraukiamas procesas. Žmogaus ir žvėries kūnai čia, taip pat kaip ir planetos danguje, besvoriai, atsiplėšę nuo Žemės traukos aitvarai. Grafiški rožių stiebeliai nesistiebia iš dirvos, bet brėžiami debesyse. Taip pat ir kiti Rakauskaitės žiedlapiai rodosi pakylėti į orą ar tyvuliuoja vandenyje.
Rakauskaitės kūryboje ir daugiau dviplokštiškumo. Jos kūriniai balansuoja tarp vaizdavimo ir abstrakcijos, grafikos ir tapybos, griežtos tektonikos ir spontaniškumo, erotikos ir asketizmo, džiaugsmo ir liūdesio, kameriškumo ir lakoniško apibendrinimo. Vienais kūrybos laikotarpiais vienos iš šių prieštaringų savybių plėtojamos smarkiau, kitais rutuliojamos paraleliai.
Rakauskaitė anksti savo gyvenimą susiejo su menu. 1985–1992 m. lankė meno mokyklą Kaune, ją baigusi tais pačiais metais pradėjo grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pabaigusi studijas gavo nemažai stipendijų kurti grafikos dirbtuvėse Skandinavijos šalyse ir Belgijoje. Nuo 10 dešimtmečio pabaigos iki persikėlimo į Kanadą (kur dabar ir gyvena) Rakauskaitė išplėtojo intensyvią parodinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje buvo viena iš dažniausiai Vakaruose parodas rengusių grafikių. Būtent tokia aktyvi veikla galėjo lemti universalios poetinės kalbos, pagrįstos archetipiniais ženklais, paieškas, kaip ir pomėgį dideliems, salių erdvę užpildantiems kūrinių formatams.
Rakauskaitės menas gimsta riboje tarp tapybos ir grafikos. Linijai ir spalvai ji skiria tolygiai svarbius vaidmenis. Ji naudojasi ryžtingai plačiu kontūru taip pat išraiškingai kaip ir smulkiais nervingais štrichais. Spalvų gama jos darbuose daug platesnė nei kitų grafikių. Rakauskaitė griežtai atskiria spalvų laukus, taip pat ir juos sulieja. Dominuoja ryškios, švytinčios, sodrios spalvos, tačiau jos palydimos švelnių, prigesintų tonų kūrinių. Ji išnaudoja kontrastą tarp juodų ir ryškiaspalvių plokštumų, taip pat grafiškų linijų įsiskverbimą į pilkšvų, gelsvų, melsvų spalvų ūką.
Kurdama grafiką, Rakauskaitė tarsi suderina meditatyvią kontempliaciją ir virtuozišką amato mokėjimą. Savo sumanymus visada realizuoja pati. Kūrinius spausdina nuo kelių medžio lentų ir ne tik ant popieriaus, bet ir tiesiai ant drobės. Šalia tradicinio dydžio ir formato estampų kuria ir didžiules kompozicijas. Iš paveikslų grupių dėliojami milžiniški kvadratai. Rytietiškos tapybos ant šilko horizontalių ir vertikalių ritinėlių variacijos monumentalizuojamos. Atspaudžiami ilgi frizai ir vertikalios juostos priartėja prie sieninės tapybos.
Stulbina Rakauskaitės atspaudų paviršiaus įvairovė. Paliekami medžio tekstūros pėdsakai, transparentiškos ir per kelis sluoksnius atspaustos plokštumos gali būti kombinuojamos įvairiausiais būdais. Šiurkštus sutrūkinėjęs paviršius asocijuojasi su aptrupėjusiomis senamiesčio sienomis.
Spausdindama daugelį sprendimų Rakauskaitė priima spontaniškai, varijuodama spalvas, tekstūros ir štrichų sodrumą. Nebūna dviejų identiškų atspaudų. Kai kurie medžio raižiniai atspausti priartėjo prie monotipijų ar net tapybos. Jos darbai toliau funkcionuoja kaip autonominiai meno kūriniai, bet iš jų parodose prisiderinama prie vietos, galima formuoti ir skirtingo charakterio instaliacijas.
Rakauskaitė drąsiai eksperimentuoja, prisideda prie tų kūrėjų, kurie trina ribas tarp atskirų meno sričių. Kartu ji meistriškai, tik jau kitoje plotmėje, naudoja specifines grafikos meno išraiškos priemones.
Raminta Jurėnaitė