Arūnas Kulikauskas kartais laikomas išeivijos menininku, tačiau jau kuris laikas jis kuria Lietuvoje, iš JAV grįžęs gyventi į Lietuvos kaimą. Fotomenininkas 22 metus (1990–2012) gyveno ir dirbo Niujorke. Ten susipažino su Jonu Meku, dirbo jo įsteigtame amerikiečių avangardinio kino archyve Anthology Film Archive.

Autorius siejamas su sovietmečio paskutinį dešimtmetį veikusia neformalia jaunų fotomenininkų grupe „Plėšriųjų sekcija“ (kiti nariai: Gintautas Stulgaitis (1959–2000), Visvaldas Dragūnas (1955–2008), Giedrius Liagas (g. 1967), Saulius Paukštys (g. 1964). Grupės vardas kilo iš to, kad ji veikė Kauno zoologijos sodo fotolaboratorijoje, įsikūrusioje šalia plėšrūnų narvų. Autorius prisipažįsta: apie savo ir kūrybinės minties bendražygių sambūrio unikalumą nė nenumanė iki 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos, pristačiusios sovietmečio pabaigos jaunimo kūrybą. Be Fotomenininkų sąjungos, tuo metu tai buvo vienintelė organizuota fotografų grupė. „Plėšriųjų“ kūryba pasakojo apie tokią kasdienybę, kokia ji buvo. „Specialiai mes nieko negriežtinome, nedramatinome: ar gyvenimas buvo nuobodus, ar linksmesnis – tokį mes jį rodėme.“ Ilgą laiką deramai nevertinta, šiandien šių menininkų fotografija laikoma avangardine ir priimtina žiūrovams.

Kulikausko kūryba labai įvairiapusiška. Naudojant pinhole ir polaroid technikų derinį sukurtos fotografijos pasakoja apie autoriaus konceptualumo ir savito braižo paieškas. Pinhole technika yra viena paprasčiausių fotografijos technikų, čia fotografavimui pakanka degtukų dėžutės ar seno lagamino su skylute, nereikia ieškoti jokių fotoaparatų ar juostelių, galima projektuoti fotografiją tiesiai į popierių. A. Kulikauskas fotografuoja naudodamas ne bet kokį šviesai jautrų popierių – naudoja šiek tiek pinhole primityvumui ir asketiškumui prieštaraujančias patogias ir momentines polaroid medžiagas. Rezultatas – eksperimentinės fotografijos, su autoriaus dažnai angliškais užrašais po jomis; kūriniai atrodo labai asmeniški, kartais net nejauku į juos žiūrėti – kyla jausmas, lyg raustumeisi svetimame stalčiuje. Visos fotografijos dokumentiškai statiškai monotoniškos. Tokį fotografinio matymo būdą meno kritikė Agnė Narušytė pavadino nuobodulio estetika.

Kartais nuobodžioje kasdienybėje, laikui fotografijoje sustojus, viskas sustingsta ir traukia dėmesį, nukreipia jį į detales, vienus verčia pagalvoti apie kasdienybę, kitus peržvelgti savo gyvenimą, o trečius tiesiog pasigėrėti neryškiais polaroidiniais vaizdiniais.

Turbūt žinomiausia autoriaus sukurta serija „Niujorko dviračiai“ (darbų galite pamatyti ir MMC kolekcijoje) veikiausiai atspindi jo asmenybę, būdą. Nors save vadina pasaulio gyventoju, išeivis iš Lietuvos Niujorke tapo stebėtoju, nedrąsiai statančiu pinhole kamerą ant žemės, lūkuriuojančiu, kol šviesa pasieks emulsiją ir bus galima tęsti kelionę. A. Kulikauskas – tylus keliautojas, stabdantis beprotišku tempu judančią kasdienybę. Statiškumas ir monotonija jo darbuose, be to, kad yra vieni kertinių jo kūrybinio braižo akmenų, randasi ir iš naudojamos technikos – primityvios pinhole ir momentinės polaroid fotografijos derinio.

Grįžęs į Lietuvą, autorius toliau kuria, tačiau jau kitaip nei JAV. Gyvendamas kaime A. Kulikauskas paprastais juostiniais fotoaparatais fotografuoja kasdienybę – savo šeimą, dienos darbus, vietines šventes, atvykstančius aplankyti draugus ir menininkus. Šiandienėje jo kūryboje yra visko – nuo portreto iki architektūros. Tai humanistinė fotografija, pasakojanti apie žmogų ir jo buvimą, tęsianti Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijas, tik viską daug labiau suasmeninanti: jei LFM atstovai fotografavo „meniškai“, kūrė miesto ir kaimo gyvenimo dienoraščius, A. Kulikauskas rodo, kaip gyvena jo šeima ir jis pats.

Autorius nedažnai rengia parodas, tačiau jo kūrybą galima stebėti jo Facebook paskyroje. Norint trumpai apibrėžti tai, ką veikia A. Kulikauskas, būtų galima sakyti, jog jis kuria archyvą – savo, savo šeimos ir aplinkos, šalies, apylinkės, gyvenvietės, tik ne slepia kūrybą spintoje, o tuoj pat atiduoda. Šiandienos žiūrovui įprasta parodose matyti įvairius nepripažintuosius, pamirštus ir kitokius – toks buvo ir Kulikauskas, tačiau dabar jo kuriama fotografija nebeguli nei garaže, nei kieno nors stalčiuje, ji gyvena ir klesti internete.

Tai nėra paprasta dokumentinė fotografija. A. Kulikauskas kūryboje suderina asmeniškumą ir dokumentiką. Jo fotografija galima džiaugtis pernelyg nesigilinant, o tiesiog išgyvenant, patiriant menininko kasdienybę per jo kūrybą.

Karolis Sabeckis