Arūnas Baltėnas (g. 1956) yra vienas pozityviausių Lietuvos fotografų, nes viskas, ką jis fotografuoja – Vilnių, regionus, skirtingo amžiaus ir profesijos žmones, – neturi negatyvaus ar pesimistinio atspalvio. Pasaulis Baltėnui iš esmės geras, nors kartais matomas nostalgišku, kiek liūdnu žvilgsniu. Tam pasitelkiama ir monochromija. Daugelį Baltėno fotografijos ciklų, ypač tų, kuriuose fotografuojamas Vilnius ar Lietuvos kaimų gyvenimas, galima vadinti praeinantį laiką fiksuojančia fotografija. Praeinantis laikas Baltėnui asocijuojasi ne su socialiniu, politiniu laiku siaurąja prasme, tačiau nėra ir abstrahuotas, paverstas grynai estetine kategorija, metafora.

Laikas arba jo slinktis išryškėja Baltėno užfiksuotuose Vilniaus senamiesčio kameriniuose, jaukiuose vaizduose, tikrovėje, kurioje ne brutaliai, bet tarsi natūraliai (fatališkai) susiduria dabartis ir praeitis, o šio susidūrimo rezultatas – kiek nostalgiškas, netgi vos vos sentimentalus grožis. Tuometinio Vilniaus (XX a. 9 dešimtmečio antros pusės) neatsiejama dalis buvo seni medžiai, miestas buvo tiesiog įaugęs, įterptas į miškus. Žinoma, bėgant laikui urbanizacija tapo vienintele vertybe ir šis darnoje su medžiais gyvenantis Vilnius jei ne išnyko visiškai, tai gerokai apnyko. Tai irgi praeinančio laiko, besikeičiančių epochų ir mentaliteto dokumentacija. Šiuo požiūriu Baltėno fotografiją galima vadinti ir magiškuoju realizmu.

Kitas svarbus aspektas – žmonės tame laike ir jų likimai. Pats fotografas sako, kad pradėjus fotografuoti žmones miesto magija (peizažai) tarsi pasitraukė į antrą planą. Fotografas yra dokumentavęs kolegų menininkų dirbtuves. Visų pirma fiksuojama švelni dirbtuvės šviesa (ji yra tarsi fotografijų siela, kiek niveliuojanti, sušvelninanti kontrastus). Tada išryškėja dirbtuvės aplinka, specifinė tvarka (žiūrovui ji gali atrodyti kaip netvarka, chaosas), daugybės daiktų gyvenimas, tai, iš ko atsiranda kūrinys. Baltėnas dirbtuvę suvokia kaip gyvą, turintį sielą organizmą. Galop toje specifinėje aplinkoje fotografas pastebi ir patį menininką, kuris, viena vertus, tą aplinką, specifinę daiktų tvarką sukuria, kita vertus (Baltėno fotografinėje interpretacijoje), yra pats jos kuriamas. Vis dėlto Baltėnas fiksuoja ne patį kūrybos procesą, menininką dažnai komponuoja (prašo pozuoti) taip pat kaip tos daiktų tvarkos dalį. Kartu šios jaukios, nostalgiškos nuotraukos yra tarsi tarpinis, harmoningas žvilgsnis į menininką kaip viešą asmenį ir menininką kaip pusiau išprotėjusį vizionierių.

Baltėnas fiksuoja labiau kamerinę meninink(i)ų aplinką, atribotą nuo viešojo gyvenimo, viešojo įvaizdžio ir atitinkamos fotografijos, tačiau nesistengia meninink(i)ų psichologizuoti, kurti perdėto mito, kaip daro kad ir Algimantas Aleksandravičius, inscenizuodamas keistas situacijas, nežymiai iškraipydamas vaizdą tokiu būdu, kad menininko aplinkoje, pačiame menininko veide, akyse nejučia įžiūrėtume ir „beprotybės“ kibirkštį, sekant modernistine menininko genijaus tradicija. Tokiose fotografijose menininkai dažnai atrodo atsidūrę savo pačių vizijose. O Baltėnui nerūpi ekscentriškumas, jis ieško harmonijos socialiniu, psichologiniu, egzistenciniu požiūriu. Kiek idealizuoja, bet nedemonizuoja.

2009 m. pasirodė Baltėno fotografijų ciklas Šilų dzūkai, o 2011 m. ir albumas Žemaičiai. Tai naujas posūkis fotografo kūryboje, jį galima pavadinti antropologiniu arba etnokultūriniu. Beje, fotografas dirba komandoje su etnologais: šie kalbasi su regionų žmonėmis, įrašo jų pasakojimus, o Baltėnas visa tai dokumentuoja vizualiai. Tokia fotografija iš dalies siejasi su XIX ir XX a. pirmos pusės antropologinio tyrimo fotografija.

Baltėnas atsisako monochromijos, kartu koncentruojasi į dokumentalumą. Žinoma, tai ne reportažinis dokumentalumas, o romantišku, melancholišku šydu apgaubtas praeinančio, sparčiai nykstančio praeities pasaulio vaizdinys. Fotografas fiksuoja Lietuvos etnografinių regionų senolių, gyvenančių kaimuose, kasdienį gyvenimą, buitį, kartu joje regėdamas išnykstančios epochos, kultūros, savito tradicinio pasaulio matymo ženklus. Senoliai paklūsta tam gyvenimo ritmui, prasminei sanklodai, kurioje jie gimė, buvo auklėjami, tačiau dabartinė aplinka kontrastuoja su tuo praeityje likusiu pasauliu, tradicijomis. Baltėnas neieško sensacijos, nefiksuoja degradavusio ir prasigėrusio kaimo, nekuria žurnalistinių reportažų, neegzotizuoja ir nevulgarizuoja kaimo (kaip tai daro, Baltėno nuomone, kad ir Rimaldas Vikšraitis), tiesiog fiksuoja senyvų žmonių ir jų pasaulio laipsnišką nyksmą be patoso, be paaštrinimų. Šie žmonės gyvena harmonijoje su savo aplinka, tačiau kartu suprantame, jog tas pasaulis ir harmonija didele dalimi yra įsivaizduojami, beveik pasiglemžti praeities.

Baltėno cikle Mes iš vaikystės mažiau idealizavimo ir sakralizavimo, daugiau socialinių poteksčių. Fiksuojamas vieno šalia Vilniaus esančio rajono sunkiau besiverčiančių šeimų gyvenimas. Tos šeimos dar nėra socialiniame užribyje, tačiau yra atsidūrusios socialiniame paribyje. Pažymėtina, kad ir čia Baltėnas ne tiesiog atsitiktinai fotografuoja „iš šalies“, bet lanko tas šeimas su savivaldybės pareigūnais, savanoriais, taigi nuo fotografijos kaip kūrybos tradicine prasme jis pamažu perėjo prie fotografijos kaip socialiai angažuoto bendradarbiavimo praktikos.

Kęstutis Šapoka