Arturo Valiaugos kūryba tuo pat metu ir tęsia Lietuvos fotografijos tradicijas, ir ryškiai iliustruoja šiuolaikinės fotografijos tendencijas. Svarbiausia daugelio šio autoriaus darbų tema yra „paprasto“ žmogaus gyvenimas, kuriam ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir dabar jau klasikine vadinamoje XX a. 7–9 dešimtmečių Lietuvos fotografijos mokykloje. Tačiau įvairius žmogaus tapatybės ir gyvenimo aspektus Valiauga savo fotografijose parodo kitaip nei vyresnioji lietuvių fotografų karta. Kuo skiriasi ankstesnis humanistinis požiūris į žmogų nuo refleksyvesnio ir kartais kritiškesnio šiuolaikinių fotografų žvilgsnio?

Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai savo darbuose siekė perteikti universalias vertybes, nepriklausančias nuo konkretaus laikotarpio ir aplinkybių. O Valiaugos kūryboje, kaip ir apskritai šiuolaikinėje fotografijoje, akcentai sukeičiami vietomis – čia nuosekliai tyrinėjama žmogaus tapatybė ir savimonė kintančiomis ekonominėmis, politinėmis ir socialinėmis globalizacijos sąlygomis.

Kitokia yra ir tokį požiūrį į žmogų perteikiančios fotografijos stilistika. Skirtingai nei vyresniosios kartos Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai, Valiauga nefiksuoja kasdienio žmonių gyvenimo reportažiniu būdu ir nekuria psichologinių portretų. Įvairius žmogaus identiteto ir kasdienybės aspektus jis atskleidžia įamžindamas akivaizdžiai pozuojančius asmenis, be to, dažnai dėmesį sutelkia ne į žmogų, bet į jo aplinką. Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, „Arturas Valiauga eina fotografuoti kito žmogaus privačios erdvės, kaip portreto“.

Fotografijų herojų aplinkoje Valiauga atranda iškalbingų tradicinės ir šiandieninės populiariosios kultūros samplaikos ženklų, apibūdinančių ne tik konkretaus žmogaus asmenybę, bet ir bendresnius sociokultūrinius reiškinius. Pavyzdžiui, fotografijoje Tėvas Elijas (2005) iš serijos Tylusis identitetas (2005–2006) šalia Lietuvoje gyvenančio vienuolio dvasinio pašaukimo simbolių galima įžiūrėti prekybos centro „Maxima“ maišelį, o tos pačios serijos nuotraukoje Rima. Dainininkė (2005) Olandijoje gyvenančios lietuvės namų interjere fotografas pastebėjo Charlie Chaplino ir Rūpintojėlio figūrėles– jas sugretinant atkreipiamas dėmesys į nacionalinės – lietuviškos – ir globalios popkultūros susipynimą net ir asmeniniuose gyvenimuose.

Kodėl būtent Valiaugos fotografijos taip ryškiai atskleidžia dabartinio gyvenimo savitumus, nors juos savo darbuose analizuoja ir daugelis kitų lietuvių fotografų bei šiuolaikinio meno kūrėjų? Tikriausiai todėl, kad pasirinktas temas Valiauga analizuoja ypač nuosekliai ir išlaiko individualų, atpažįstamą kūrybos braižą. Politinių, socialinių, ekonominių pokyčių įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui ir jų tapatybės kaitai analizė bei savita fotografijos stilistika vienija daugelį Valiaugos serijų: Savaitė turi aštuonias dienas (1999), Buvau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą (2002), Iš blynų ir barščių gyvenimo (2003), Tylusis identitetas (2005–2006) ir kt. Autorinį braižą Valiauga išlaiko ir vienoje naujausių fotografijų serijų, skirtoje Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Šioje serijoje fotografas įamžino Mažosios Lietuvos vietoves, susijusias su rašytojo gyvenimu. Tačiau ir čia istorinės atminties ženklai susipina su šiandienos kasdienybės detalėmis.

Tokios Valiaugos kūrybos kontekste išskirtinė atrodo serija Japanmix (2009). Svarbiausia jo kūrybos tema – šiuolaikinės kultūros ir tradicijų suformuoto žmogaus identiteto daugialypiškumas bei kaita – šioje serijoje įgyja kitokią vaizdinę išraišką. Skirtingai nei ankstesniuose darbuose, šioje serijoje neapsiribojama vien fotografija, ji derinama su komiksų piešiniais, naudojamos nespalvotos nuotraukos, sukurtos pasitelkus pinhole kamerą. Kuo ypatinga ši kamera? Į lietuvių kalbą neverčiamas angliškas kameros pavadinimas pinhole susideda iš dviejų žodžių: pin reiškia adatą, smeigtuką, o hole – skylutę. Taigi pats pinhole kameros pavadinimas sako, kad ją galima pagaminti labai paprastu būdu. Tereikia vienoje dėžutės sienelėje pradurti mažą skylutę, pro ją šviesa patenka į tamsų dėžutės vidų ir ant priešingos sienelės formuoja apverstą išorės vaizdo projekciją. Naudodamiesi tokia paprasta kamera ištobulėjusių skaitmeninių technologijų amžiuje, fotografai tartum bando grįžti prie fotografijos esmės, ieško atvaizdo autentiškumo.

Taigi kaip į fotografiją ir gyvenimą mus skatina žvelgti Valiaugos kūryba? Šio autoriaus darbus žiūrovas supras tik tada, kai fotografijose matomus daiktus, interjerų detales ar žmonių gyvenamosios aplinkos fragmentus interpretuos kaip tam tikrų istorinių laikotarpių ir jiems būdingų socialinių, kultūrinių, politinių aplinkybių ženklus. Todėl fotografijos bus tuo prasmingesnės, kuo daugiau su jomis susijusių kontekstų bus žinomi žiūrovui. Be to, jei fotografijos bus „skaitomos“ tartum vaizdinis tekstas, tuomet jose įamžintas gyvenimas jau neatrodys savaime suprantamas – mūsų žvilgsnis įgis kritinę perspektyvą, leidžiančią sąmoningai stebėti įvairius šiuolaikinio pasaulio pokyčius, kurie kartais atsispindi tik mažose mūsų gyvenimo detalėse, o kartais tą gyvenimą keičia iš esmės.

Tomas Pabedinskas