Kaip profesionalus skulptorius kūrybinę karjerą pradėjo apie 1988 m. 9 deš. didžiulę įtaką skulptūros atsinaujinime darė Mindaugas Navakas, vyko pagarsėję betono simpoziumai. A. Raila kūrė konstruktyvistines skulptūras (pvz.„Vienas kubas“ (1988) ar vėlesnė „Baltas" (2002 m. pastatyta Europos skulptūrų parke) – monumentali betoninė struktūra). Kiek vėliau kūrė skulptūrinius objektus (pvz. „Lopšys, garantuojantis pragmatišką infantilumą“ (1994) – lopšys iš spygliuotos vielos). A. Raila yra sukūręs ir nemažai videofilmų, tačiau labiausiai yra žinomas kaip daugianarių tarpdisciplininių meno projektų autorius.

A. Raila yra etaloninis, vienas iš ryškiausių 10 dešimtmečio menininkų, pasirodęs beveik visose grandiozinėse (ir anuomet įspūdingai kuruotose) Šiuolaikinio meno centro parodose, laikinai veikusiose „Jutempus” ir „IBID project” galerijose (ir kt.) bei svarbiuose šiuolaikinio meno renginiuose užsienyje. Raila iškilo kartu su po Nepriklausomybės atsiradusia menininkų karta, kurių kūryba imta vadinti šiuolaikiniu menu. Atsivėrus sienoms, atsitraukus tarybinės dailės apribojimams prasidėjo energingas eksperimentinis Lietuvos dailės laikotarpis su siekiu išrasti Naują meną ir naujus kalbėjimo būdus. Remiant Soroso šiuolaikinio meno informacijos centrui, iš Parodų rūmų virtusiam į Šiuolaikinio meno centrą eksponuojant buvo skatinamas į Vakarietiškus prototipus panašus menas. A. Raila, kaip ir nemažai jo kolegų tuo metu pradėjo kurti ne tik studijų metu įgytos specialybės ribose, o naudojant įvairias (tarpdiscipliniškas) menines praktikas ir strategijas: objektas, instaliacija, videofilmas, performansas, fotografija, dalyvavimas – atskirai ar derinant tarpusavyje.

Sprendžiant pagal kūrinius, A. Raila į meną žvelgia plačiai: kaip į visumos dalį gyvenimo konstrukcijoje, kurią galima išardyti, naujai perdėlioti ir žiūrėti kaip keičiasi požiūris. Aptariant šį menininką verta pakartot seną, bet svarbią istoriją: lemtinga meno kitimo figūra – Marcelis Duchampas 1917 m. padarė svarbų visai vėlesnei dailei veiksmą, kuris iškėlė klausimą kas yra menas ir kaip jis veika: į galerijos erdvę atnešė pisuarą ir pasakė, kad tai menas („Fontanas“) arba pasiūlė į jį pažiūrėti pro dailės žiūronus. Tokia logika gaminamas meno produktas gali veikti kaip padidinamoji optika, kuri lyg sakytų: „pažiūrėk kaip estetiška/įdomu/keista/miela/intelektualu/skaudu/erotiška/nelogiška/dirbtina/natūralu ir taip toliau. Žinoma, tai tik viena iš daugybės galimų meninio veiksmo strategijų. Tokia meno schema keliant abejones irgi galima kurti meną.

A. Raila yra vienas iš tų menininkų, kurie prasmingai ir įtikinamai naudojosi šiuo perkėlimo iš gyvenimo į galeriją ėjimu. Gatavų daiktų parodose parodė palyginti nedaug (tik trys tiuninti automobiliai), už tai į meno akiratį įtraukė nemažai realiai įvykusių dalykų, tikrų reiškinių ir realių žmonių. Pavyzdžiui parodė pusiau slaptai filmuotą medžiagą iš M.K. Čiurliono dailės mokyklos moksleivių darbų aptarimo, kur dėstytojai atsiskleidė patys kaip savo laikmečio egzemplioriai, išryškėjo akivaizdus skirtingų kartų meno suvokimas, požiūris į pedagoginius metodus („Mergaitė nekalta“, 1999).

Į A. Railos projektus pasikviesti žmonės daugeliu atveju atstovavo kokiam nors socialiniam vaidmeniui: buvo bedarbių, neonacionalistų, menininko mokyklos laikų muzikos grupės nariai, savo jėgomis automobilius perkūrinėjantys mechanikai, motociklininkai iš klubo „Crazy in the Dark“, riedlentininkai, alternatyvios bendruomenės nariai (naujieji pagoniai) ir kt. Kiekvieną kartą įtraukdamas į meno projektą kokią nors žmonių grupę, menininkas atsižvelgia į jų aktualumą laike ar parodos kontekste. Atrodo, lyg menininkas siūlytų stereotipiškai egzotišką reiškinį pažinti giliau, išklausyti jo narių argumentus, įsitraukti į bendrą veiksmą. Sumanymo dėka, meno erdvėje susitinka žmonės, kurie gyvenime ko gero vienas kito vengtų. Žiūrovą veda smalsumas, o dalyvius į projektą įtraukia poreikis pasisakyti, rasti kalbėjimo vietą. Menininkui tenka socialinio dizainerio vaidmuo.

Menininkų pora Nomeda ir Gediminas Urbonai irgi įtraukia realius reiškinius ir žmones į savo projektus, tačiau juos naudoja daugiau kaip medžiagą ir siekia mokslinio tyrimo ar politinio efekto (ar šių regimybės). Tuo tarpu A. Railos santykį su įtrauktais žmonėm reiktų vadinti bendradarbiavimu ar net gilesniu susipažinimu naujoje situacijoje. Pokytis ir poveikis labiausiai vyksta kūrinio kūrimo/vykdymo metu. Todėl galutiniame darbe nemenką įnašą sukuria pakviestasis bei situacijos kuriami atsitiktinumai. Pavyzdžiui kuriant videodarbą „Pagaminta 7-ajame dešimtmetyje Panevėžyje“ menininkas pakvietė savo mokyklos laikų grupę (iširusi ir projekto laikui atsikūrusi) koncertuoti ŠMC rūsyje. Žiūrovams ir grupei toliau scenarijus nebuvo numatytas, tarpusavio santykį ir įvykio eigą jie kūrė patys.

Projekte „Roll Over Museum - Live“ (2004) Raila dirbo su Vytautu Stakausku, Sauliumi Stepuliu, Vytu Bilinsku ir Ričardu Žilinsku – mechanikais perdarinėjančiais (tiuninančiais) automobilius. Kiekvienas jų pristatė savo meno kūrinius – tam tikru būdu pakeistus automobilius ir besidomintiems žiūrovams pasakojo kaip ir kodėl daryti pakeitimai. O projekte „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“ (2008) A. Raila bendradarbiauja su Vaclovu Mikailioniu ir Viliumi Gibavičiumi – geofizinės energijos ekspertais. Čia Vilniaus miestas ištyrinėjamas energetiškai, parodoje pateikiamas didelio mastelio žemėlapis, ant kurio galima vaikščioti, sužinoti dominančių vietų gilesnio pažinimo ekspertų matavimų rezultatus. A. Railos kaip profesionalaus menininko statusas leidžia kažkieno veiklą paversti menu, tačiau tai yra ne vartotojo ir suvartojamo, o partnerių santykis.

Nėra paprasta apibendrinti plataus spektro menininką, tačiau, regis, jis nuolat peržiūri įsigalėjusias išankstines nuomones, jų veikimo būdus. Pakreipdamas situaciją naujaip, įtikinamai sukelia abejones įprastomis pažiūromis. Jo kūrybos raktažodžiai galėtų būti: žinojimas, atmintis, klišės veikimo mechanizmas, peržiūrėjimas, patyrimas, neįvardintas/nepažintas, susitapatinimas, pažinimas. A. Raila meną kuria atsakingai, jautriai, asmeniškai.

Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje Lietuvos meno scenoje menininkas pasirodo vis rečiau, tačiau buvo gana aktyvus už šalies ribų. Jo meno projektai tampa vis labiau išplėtoti, didesnės apimties, siekiantys pažinimo gylio. Nemažą laiko dalį A. Raila skiria Vilniaus dailės akademijoje, fotografijos ir medijos meno katedroje dėstymui. Jį drąsiai galima vadinti vienu iš kertinių figūrų stipriai prisidėjusių prie akademijos mastymo atsinaujinimo. Studentų tarpe Raila yra populiarus ir gerai vertinamas kaip atidus ir skatinantis konceptualiai mąstyti pedagogas.

Monika Krikštopaitytė