Antano Sutkaus gyvenimas su fotografija buvo glaudžiai susijęs nuo pat jaunystės. Sutkus gimė 1939 m. Kluoniškiuose, Kauno apskrityje, ir dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete, 1959 m. pradėjo dirbti laikraščio Literatūra ir menas, vėliau žurnalo Tarybinė moteris fotokorespondentu. Tačiau žurnalistika ir spaudos fotografija nėra svarbiausios Sutkaus kūrybinėje biografijoje. Lietuvos fotografijos raidai Sutkus svarbus kitais požiūriais: kaip ilgalaikis organizuotos, institucinės fotografų bendruomenės veiklos lyderis ir kaip kūrėjas, kurio darbai formavo bei įkūnijo Lietuvos fotografijos mokyklos esmę.

1969 m. Sutkus su paties suburta iniciatyvine grupe (įvairių Lietuvos miestų fotoklubų atstovais, spaudos fotografais ir kitais to meto kultūros veikėjais) įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Tuo metu tai buvo vienintelė fotografijos meno kūrėjus vienijanti organizacija Tarybų Sąjungoje. Sutkus buvo ne tik Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjas, bet ir ilgametis jos vadovas. Draugijai jis su pertraukomis vadovavo 1969–1989 m., o 1989 m. draugijai statusą ir pavadinimą pakeitus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, Sutkus iki 2009 m. buvo jos pirmininkas. Jo vadovaujama fotografų organizacija buvo lietuvių fotografijos administravimo centru, kuris, žinoma, darė įtaką ir kūrybos tendencijoms.

O kas formavo paties Sutkaus kūrybinį braižą? Anot fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, ankstyvajai Sutkaus kūrybai poveikį dariusių įtakų reikėtų ieškoti ne fotografijos, bet kitose kultūros srityse bei paties fotografo išgyvenimuose. Matulytė įvardija fotografo pasaulėžiūrą formavusias gyvenimiškas patirtis:

Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos, tačiau dalyvavo aktyviame moderniosios kultūros diskurse ir ypač atidžiai sekė atgijusios literatūros paradigmas [...] Kluoniškių kaimas ant kalno ir Zapyškio bažnyčia Nemuno slėnyje, Ežerėlio durpynai, kur uždirbo pirmajam fotoaparatui, 1940-aisiais nusišovęs tėvas ir pokary besislapstanti motina, auginę ir krikščioniškai auklėję seneliai, pirmoji meilė ir tiesos pamokos mokykloje, alinanti džiova ir mėnesiai provincijos ligoninės lovoje.

Žiūrint plačiau, Sutkaus kūrybą, kaip ir visą Lietuvos fotografijos mokyklą, galima sieti su Vakarų humanistine fotografija ir šią kryptį reprezentuojančia žymiąja paroda Žmogaus šeima, 1955 m. fotografo ir kuratoriaus Edwardo (Edvardo) Steicheno surengta Niujorke, o 1959 m. eksponuota Maskvoje. Anot Matulytės:

Ši paroda buvo reiškinys, įtakojęs sovietinės fotografijos posūkį ir [...] sudarė sąlygas dirbti kūrybiškai. [...] [Sutkus], išnaudojęs sistemoje vykstančius pokyčius ir atsiribojęs nuo fotožurnalistų kultivuoto socrealizmo, diegė humanistinį pradą atgimstančioje meno fotografijoje.

Tokiomis aplinkybėmis susiformavo Sutkaus kūrybos bruožai, kurie būdingi didžiajai daliai ir Vakarų, ir Lietuvos humanistinės fotografijos. Pavyzdžiui, jau 1965 m. kartu su Romualdu Rakausku išleistame albume Vilniaus šiokiadieniai galima pastebėti Sutkaus polinkį į humanistinį pasaulėvaizdį atitinkančius apibendrinimus. Jo įamžinta paprastų žmonių kasdienybė fotografijoje tampa ir apibendrinta žmogiškosios egzistencijos metafora, universalios žmogiškos prigimties individualiu įkūnijimu. Žmogiškumo, kaip neabejotinos vertybės, išaukštinimas liko Sutkaus kūrybos esme ir visoje vėlesnėje jo kūryboje.

Kita vertus, Sutkaus darbuose taip pat ryškus išskirtinai „lietuviškas“ humanistinės fotografijos bruožas. Autoriui buvo svarbu įamžinti Lietuvos žmones jų autentiškoje ir pačiam fotografui artimoje būtyje. Siekis išsaugoti lietuvišką tapatybę buvo nulemtas ne vien politinių aplinkybių, bet ir natūraliai kilo iš paties fotografo gyvenimiškos patirties.

[...] Sutkus nuolat kartoja, kad niekur negalėjo taip fotografuoti, kaip namie. Jo manymu, jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs kad ir „vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą“, vargu ar būtų fotografas – pastebi Margarita Matulytė.

Būdamas vienu žymiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, Sutkus net ir šios mokyklos kontekste išsiskiria individualiu kūrybiniu braižu. Jam būdingas intuityvus kūrybinis metodas, nuojauta pagrįstas gyvenimo momentų fiksavimas, gebėjimas lengvai rasti emocinį ryšį su fotografuojamais žmonėmis, pajusti ir fotografijoje perteikti subtilų kasdienybės akimirkos autentiškumo įspūdį. Toks ypatingas santykis su įamžintais žmonėmis ir jo išraiška fotografijoje į vieningą visumą sieja daugelio dešimtmečių Sutkaus kūrybą. Svarbiausią savo darbų temą ir kartu bene žymiausio fotografijų ciklo pavadinimą – Lietuvos žmonės – Sutkus apibrėžė pačioje kūrybinio kelio pradžioje ir plėtojo visos kūrybinės karjeros metu.

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu autorius taip pat sukūrė bene labiausiai užsienyje jį išgarsinusią fotografijų seriją Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje. 1965 m. penkių dienų viešnagės Lietuvoje metu garsiąją prancūzų porą kartu su rašytojais Eduardu Mieželaičiu ir Mykolu Sluckiu lydėjęs Sutkus sukūrė ekspresyvų filosofo įvaizdį, kuris įsiminė ir yra atpažįstamas įvairiose pasaulio šalyse. Pagal žymiausią Sutkaus darytą Sartre’o [Sartro] fotografiją netgi sukurta rašytojo skulptūra, stovinti Paryžiuje prie Nacionalinės bibliotekos. Pats fotografas pripažįsta, jog iš dalies šios serijos žinomumą lemia tai, kad joje įamžintas būtent Sartre’as. Kita vertus, fotografijos turi ir meninę vertę, nepriklausančią nuo jose užfiksuotų asmenybių. Literatūra domėjęsis Sutkus, būdamas dar visai jaunas, ne tik rado bendrą kalbą su garsiuoju egzistencializmo filosofijos kūrėju, bet ir išreiškė egzistencializmo idėjas apibendrinta, įtaigia vaizdine fotografijos kalba.

Šiandien Sutkus daugiausia dėmesio skiria archyvo, kuriame daugiau nei milijonas negatyvų, peržiūrai ir pakartotiniam įvertinimui. Turtingą autoriaus kūrybos archyvą vis iš naujo „atranda“ ir Lietuvos bei užsienio kuratoriai, leidėjai. Sutkaus darbai įgyja dar didesnę dokumentinę vertę dėl laiko nuotolio, skiriančio mus nuo fotografijose įamžinto gyvenimo. Be to, Sutkaus darbų aktualizavimas šiandien taip pat turi jau kitokią politinę prasmę. Anksčiau Lietuvos fotografijos mokyklos dėmesys tradicinei lietuviškai gyvensenai ir kaimui galėjo būti suprantamas kaip tylus pasipriešinimas tarybinei santvarkai. Sutkaus pripažinimas ir jo kūrybos sklaida įvairiose pasaulio šalyse mūsų dienomis, anot Williamo A. Ewingo (Viljamo Yvingo), reiškia nesitaikstymą su JAV ir Vakarų Europos šalių dominavimu meno istorijoje ir šiandienėje meno scenoje. Kuratorius ir fotografijos tyrinėtojas įsitikinęs:

Sutkus turėtų, ir, be jokios abejonės, bus kur kas geriau žinomas pasaulyje; belieka jam suteikti pasaulinę sceną.

Tomas Pabedinskas