Antanas Martinaitis su tarpukario Lietuvos ekspresionistinės grupės ARS tradicija tiesiogiai susisieja per savo profesorių Vilniaus dailės institute Antaną Gudaitį. Ypač ryškus jo ir kitų arsininkų poveikis jaunojo dailininko ankstyvojoje kūryboje. Jis jautėsi glaudžiai susijęs su bendramoksliais dar Kauno meno mokykloje, vėliau – Vilniaus dailės institute ar po studijų dirbtuvėse Pažaislyje. Visais šiais periodais Antanas Martinaitis ir Ričardas Vaitekūnas beveik neišskiriami. Ilgainiui prie buvusių bendramokslių prisideda Laima Drazdauskaitė ir Edmundas Saladžius. Draugija Martinaičiui buvo ir gyvenimo būdas, ir darbo impulsas.

Martinaičio kūryba įvairiais periodais keičiasi. Tačiau jis dažnai sugrįžta ne tik prie tų pačių temų, motyvų, bet ir ankstesnio stiliaus elementų. Nauja ir sena susipina.

Martinaitis – vienas iš tų kūrėjų, kurio tapytojo talentas varžėsi su rašymo aistra. Kaip rašančiam žmogui jam visada buvo svarbūs paveikslų pavadinimai ir galimybė jais ką nors papasakoti. Įvairiais kūrybos periodais dailininkas ne kartą priartėja prie abstrakcijos, bet niekada neatsisako žmogaus figūros, peizažo ar daiktų vaizdavimo. Martinaitis – pasakų sekėjas, magišku tonu ir spalva išburiantis žėrinčią šventę, bet po jos skraiste slopinantis skausmą, mirties nuojautą. Nubraukdamas ašarą jis paverčia ją ryto rasa, lęšiu, sugeriančiu ir skaidančiu atspindžius, lyg padalina džiaugsmą.

Martinaičio paveiksluose dažnai aptinkame konkrečių vietovių, ežerų, upių vardų – Gudkalnis, Varnikė, Dusia, Bučiai, Šuoja, Baltvydis. Tačiau šiuos paveikslus tik sąlygiškai galima pavadinti peizažais. Menininkas tapo ne gamtos vaizdą, o jo matymo ir pojūčio prisiminimą. Kartu jis drąsiai abstrahuoja ir transformuoja palikdamas tik pasirinkto pirminio motyvo užuominą. Peizažuose dangui lieka tik siauras ruoželis. Visa paveikslo plokštuma užpildoma tiršta miško ar sodo medžių, krūmų, šakų, lapų, žiedų tankme. Linijų ir spalvų labirinte nėra šviesių properšų, atsiveriančių į plačias lygumas ir vandenis. Figūrinėse kompozicijose veiksmo vieta mažai keičiasi. Panašiai kaip eilėraščiuose personažai dažnai išnyra iš karklų tankmės. Karklai Martinaičiui – vietinio nepaliesto rojaus sodo metafora. Žmogiškos būtybės, miškų dvasios, paukščiai ir augmenija susijungia neatidalomai kaip mituose. Vešlios lapijos ar obelų žiedų atšvaitai raibuliuoja ant veikėjų rūbų ir veidų. Kai nėra tolių, atstumo, gilesnės erdvės, žiūrovo žvilgsnis intensyviau klaidžioja drobės paviršiumi tyrinėdamas jos faktūrų reljefą.

Figūriniuose paveiksluose – jokių įvykių. Personažai atrodo lyg būtų susirinkę į siaurą scenos aikštelę prieš ar po pasirodymo. Jie galėtų būti ištapyti ant scenos uždangos. Stovėdamos eile ar eilėmis figūros nebėga, nešoka, nekrinta ir net nesiliečia. Jos rodomos prieš arba po veiksmo, lyg būtų sustingusios per paslaptingas ceremonijas. Šiuose paveiksluose kasdienybė pradingsta beveik nepastebimai, nes Martinaičiui nėra realybės ir pasakos ribos. Iš sodrių Vidurio Lietuvos ir Žemaitijos žemės vaizdų netikėtai persikeliama į karnavalą ar paslaptingą Rytų šalį su minaretais ir haremais.

Dėl sovietinės izoliacijos Martinaičiui neteko pažinti svarbių gyvenamojo laikotarpio Vakarų dailės reiškinių, todėl stebina jo darbų artimumas Londono mokyklos atstovų Leono Kossoffo ir Franko Auerbacho kūriniams bei analogijos su prancūzo Eugène Leroy tapyba. Nieko apie juos nežinodamas Martinaitis daro tuos pačius tapybinius skulptūrinius atradimus eidamas nuo figūratyvumo iki abstrakcijos, kurdamas daugiasluoksnius paveikslus, kuriuose motyvai sunkiai ryškėja raibuliuojančiame faktūrų ir potėpių chaose.

Raminta Jurėnaitė