Pamačius daugiau Andriaus Giedrimo darbų lieka įspūdis, kad šie tarpusavyje yra labai panašūs. Rodos stebėtum giminių susitikimą. Nors atrodo visi ir skirtingi, tačiau turi tų pačių, su niekuo nesupainiojamų bruožų. Tapytojo paveiksluose karaliauja žalios, žalsvos, žalzganos spalvų gama. Labai jau daugiaveidė ta jo žalia, bet niekada nebūna rėkianti ar nederanti su kaimynais. Kartais supanašėja su raudona, mėlyna ar pilka. O kartais spindi tarsi jaunutis lapas. Giedrimo darbai sunerti tarsi augmenija: viskas čia auga ir plečiasi remdamasis slapta logika, bet nenuspėjamai. Drobės ar akvarelės sudygsniuotos spalvotais brūkšneliais ir dėmelėmis. Kompozicijos išsklaidytos. Tarytum viskas yra centre. Lyg žvelgtum iš viršaus. Ir lieka jausmas, kad dar daugiau liko už rėmo. O tau kliuvo tik pievos gabalas.

Tapytojas turi susiformavusį atpažįstamą stilių, yra nuoseklus. Jau daugelį metų jo braižas išlieka stabilus: nepajusi didelio skirtumo lygindamas 1999 m. ir 2009 m. sukurtus darbus. Kyla klausimas: ar modernistinė dailė, kuri taip šlovina eksperimentą ir permainas (prisiminkim kiek daug radikaliai skirtingų kūrybos etapų buvo pas Picassą!), neįvertintų Giedrimo stabilumo kaip stagnacijos? Galbūt... Naujovių šaukliai turi teisę piktintis. Tačiau galimas ir visiškai kitoks požiūris. Regis, čia galioja visai kitos vertybės...

Jei vieni siekia pakeisti savo epochos veidą, tai yra ir tokių, kam įdomiausia mikro kaita. Upės tekėjimas, debesų slankiojimas, rudeninių lapų šnarėjimas, miške žydintis medis, pirmo sniego perregimumas, ežero mirguliai ar nuo pavasario gaivalo spurdanti pieva. Dailininkas nesibodi džiaugtis ir dar mažesnių dalykų spalvine derme. Gali, pavyzdžiui, paveikslą skirti kiemo vartams užkutentiems lapų šešėlių mirguliavimo arba dienos akimirkai, kai šviesa trumpam nuspalvina eglę mėlynai.

Nemažai kas Giedrimo paveikslus vadina abstrakčiais. Nors ir retkarčiais šį bei tą paveikslo augmenijoj vis dėlto galima įžiūrėti. Tačiau esu tikra, kad tapytoją pirmiausia domina spalvų dermė. Temos lieka lyg tarp kitko. Tik kaip pavadinimas. Daug svarbiau ne atvaizduoti upę, o pagauti spalvinę jos ir supančio oro nuotaiką. Atrodo, kad dailininkas bando įminti gamtos struktūrų principus. Tuo jis panašus į biofiziką. Ir jokiu būdu ne į biologą tiksliai perpešinėjantį augalą.

Kad įmanoma būti geru tapytoju radikaliai nesikeičiant įrodė tapytojas Algirdas Petrulis (1915–2010 m.). Jis irgi buvo, kaip pats pasakytų „spalvininkas“ (koloristas). Panašu, kad abudu dailininkus šiek tiek įtakojo prancūzų modernioji dailė. Abiejų kūrybai būdinga santūri, artimų tonų harmonijos, struktūros paieška. Tačiau Giedrimas daug neramesnis ir stichiškesnis lyginant su Petruliu. Tačiau apie abu galima pasakyt, kad kuria labiau drobės paviršių, ne kiek ko nors atvaizdą. Muzikalūs spalvų sąskambiai drobėse žadina intuiciją, o ne atmintį.

Reikia nepamiršti ir to, kad Giedrimas yra studijavęs vitražo specialybę. Matyt iš ten atkeliavo noras atskirti spalvinius plotus. Na ir kas, kad nematyti kontrastingo švininio kontūro. Erdvės segmentai veikia savarankiškai. O paviršiaus virpėjimas ir dermė atsiranda iš jų tarpusavio santykių.

Iš atpažįstamų gana dažnas yra kopėčių motyvas. Pastatytos laukymėj ar kieme jos tarsi bando įnešti edviškumo. Tačiau trikampio pavidalo kopėčios taip ir lieka tik trečiojo matavimo simboliu įsipynusiu į harmoningą, sklidiną šviesos ornamentą.

Pažvelgus į Giedrimo kūrybą kaip į tykiai, bet nepaliaujamai tekančią upę, nebelieka poreikio atskirti kūrinius kaip atskirus ir ieškoti juose progreso. Net gi atvirkščiai – rodos, kad sujungus visus į vieną, atsiskleis paslaptingos dėlionės visuma. Ir tuo pat metu lieka nuojauta, kad tai, ką Giedrimas vis gaudo, kinta ir jo darbas tampa Sizifišku. Visumą teks suvokti iš dalelės.

Monika Krikštopaitytė