Aloyzas Stasiulevičius išgarsėjo kaip Vilniaus tapytojas, gebantis perteikti ypatingą šio Vidurio Europos miesto veidą. Jau pusę šimtmečio Vilniaus panoramos, aikštės, ansambliai, architektūros paminklai ir paprasti pastatai yra jo kūrybos vienintelis inspiracijos šaltinis. Tapytojui svarbu tiek urbanistinio peizažo tapybiškų nepakartojamų vaizdų autentiškumas, tiek metaforiška jų interpretacija.

Stasiulevičius šeštojo dešimtmečio pabaigoje kartu su Jonu Švažu, Jonu Čeponiu ir Stasiu Jusioniu paveikslais Vilniaus motyvais peizažo žanrą pavertė pagrindiniu inovatyvių pokyčių lauku. Būtent šį tradicinį žanrą, kuriam buvo skiriama mažiau dėmesio nei „teminiam paveikslui“, jie panaudojo siekdami sugriauti oficialią akademistinę realistinę nuostatą. Stasiulevičiaus, kaip ir bendražygio Švažo, peizažai nebuvo kameriniai. Pasirinktų motyvų forma monumentalizuojama efektingais rakursais ir apibendrintais siluetais. Savo miesto senosios architektūros tapymas Stasiulevičiui turėjo simbolinę reikšmę. Dailėtyrininkė Danutė Zovienė rašo: „Vilnius Stasiulevičiaus kūryboje nėra vien urbanistinis peizažas, jis prilygsta savarankiškam filosofiniam žemynui, Lietuvos kultūros ir istorijos simboliui.“

Istorija inspiruoja menininką daugeliui aspektų, visų pirma motyvais, plastinės raiškos pavyzdžiais ir pagaliau sukelia jo nostalgiškai melancholiškas nuotaikas. Stasiulevičius sako: „Siekiu įprasminti grynosios formos elementus, kurti plastines metaforas. Muziejuose žiūriu į senus pergamentus, senus drabužius, į rūdis ant ginklų, į švytintį aukso žiedą, atkastų kapų pelenus. Mokausi spalvų derinių, bandau suvokti praeities formų – senų knygų, vėliavų, valstybės ženklų kalbą. Kartais rasta šukė ar atšipę kardo ašmenys teikia netikėtų plastinių idėjų.“

Kitaip nei Švažas ar Čeponis, kurie nudažė Vilniaus motyvus nerealiomis ryškiomis fovistinėmis spalvomis, Stasiulevičius susižavėjęs tyrinėja autentišką pastatų sienų, stogų ir grindinių akmenų polichromiją ir tekstūras. Jo drobėse dominuoja tamsiai rudos ir ochros spalvos, plytų raudona ir sidabriškai pilki tonai. Patys pastatai ir jų grupės – bažnyčios, katedra, vienuolynai, universiteto ansamblis ar gyvenamųjų namų kvartalai – yra supaprastintų geometrizuotų formų. Dažnai jie išdidinami ir priartinami. Statinių siluetai atrodo galingi ir uždari lyg tvirtovės. Dangus virš miesto gožiamas didelių pastatų, o horizontas spaudžiamas namų virtinių – žemei paliekamas tik siauras ruoželis.

Vienas pirmųjų lietuvių tapyboje Stasiulevičius pradėjo vartoti koliažą. Jis ant drobės klijuodavo laikraščių skiautes, grubų maišo audinį, foliją, kartoną ir užtapydavo. Šiomis priemonėmis tapytojas išgauna architektūrinį paveikslų reljefą, perteikia būdingas plytų, akmenų, mūrams, skylinėjančiam tinkui ir čerpėms paviršiaus tekstūras.

Ankstyvuosiuose tapytojo darbuose pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į pavienius architektūros paminklus ir jų fragmentus, o nuo aštuntojo dešimtmečio dažniausi panoraminiai uždarų ir atvirų urbanistinių erdvių vaizdai nuo bokštų ir kalvų viršaus. Ypač svarbu čia architektūros ansamblių ritmika. Šalia įvairių paviršiaus faktūrų vis daugiau dėmesio skiriama grafinėms linijinėms struktūroms. Nuo dešimtojo dešimtmečio achromatinių juodos, rudos ir sidabriškai pilkos derinius vis dažniau pakeičia baltos spalvos monochromija. Stasiulevičius tapyboje daug reikšmės teikia serijoms ir ciklams. Tą patį motyvą jis vaizduoja vis iš kito rakurso, išgaudamas vis naujas sudėtinių dalių konsteliacijas, varijuodamas spalviniais ir ritminiais deriniais.

Nėra jo paveiksluose ne tik miesto gyventojų, bet ir jokių laikinų su kasdieniu gyvenimu susijusių daiktų, reklamos, kelio ženklų. Stasiulevičius retai vaizdavo naujus statybos rajonus. Mieste tapytoją labiausiai domina tai, kas išlieka, nesikeičia.

Raminta Jurėnaitė