Alina Melnikova labai neįprasta menininkė. Ji nepanaši į Lietuvos tapybos sceną nei spalvomis, nei temomis. Dažniausiai ji perregimais potėpiais tapo karmino raudonio rožine spalva ant baltos drobės. Jau vien tai verčia pasijusti atsiradus arti kūno. Rausvos odos, ausies, pažasties, kitų paslėpsnių, gal ir žaizdos. Taip arti, kad girdisi kvėpavimas, burnos caksėjimas, pilvo ūžesiai. Tai gali trikdyti. Ir šiek tiek panašu į artumo prievartą, kuri ištinka prigrūstame troleibuse.

Temos irgi neskirtos nusiraminimui. Spyris į veidą („Aš ir svetima koja“, 2006 m.), verkianti mergaitė su karūna („Aš kaip verkianti princesė“, 2008 m.), šleivų, bet savaip erotiškų kojų eilė („(Ne)tinkami dydžiai“, 2009 m.), kūnų ir emocijų košė, moteris godžiai besižiojanti omaro, uodegomis susiglaudusios sporto sirgalės ekstaziškais veidais, bučinys arkliui ir taip toliau. O dar erotiniai piešiniai, kur iš padaugintų erogeninių zonų sutvertos būtybės raitos…

Melnikova savo vaizdų prototipus traukia iš visur. Pradedant kiosku ir televizija su masinio vartojimo vaizdais, baigiant krikščioniškąją ikonografija, kur Šv. Tomas ranka liečia Kristaus žaizdą norėdamas įsitikinti, kad ji tikra. Panašu, kad menininkei svarbu tikrai jau ne šaltinio nuoseklumas, o viso ko, atrodo nieko bendra neturinčio, susikertantys taškai. Taip svetimas gali tapti savu, nekenčiamas sukelti užuojautą, turėjęs būti patraukliu, prajuokinti - kitaip tariant paradoksai. Jie išgaunami ne vardan anekdoto, o norint išjudint išankstinį žinojimą, praplėsti pasaulio patyrimo ribas, praturtinti matymą niuansais. Juk atida įjungiama tik tuomet, kai susiduriama su kuo nors neaiškiu.

Pas Aliną viskas nėra aišku. Sunkiausia apibūdinti paveikslų emociją, nes ji prieštaringa ir net nuo žiūrinčiojo būsenos gali keistis turinys. O be to didelė jos darbų dalis yra ir portretas, ir peizažas, ir natiurmortas vienu metu. Portretas, nes yra žmogus. Peizažas, nes kūnas virsta kraštovaizdžiu, įvykio vieta. O natiurmortas dėl pastatymo įspūdžio ir todėl, kad vaizdo keliami pojūčiai labai aiškiai apčiuopiami. Ribų nesilaikymas būdingas ir technikai: tapyba panaši į akvarelę ir į piešinį. Paveiksluose yra performatyvumo: menininkė dažnai tapo pirštais, rezultatas atrodo kaip kūno atspaudai, turi neužbaigtumo, kuris provokuoja tęsti vaizdo eigą pačiam.

Nieko keista, kad ji yra sukūrusi ir įsimintinų performansų. Kaip tikras hitas per kelias parodas keliavo, o vėliau ir kitais žanrais atgijo videoperformansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“ (2007 m., 8 min), kur nuoga menininkė bučiuoja veidrodį. Palikdama lūpdažio šliūžes ir myluodama savo atvaizdą ji neigia moters kaip nepilno objekto idėją (Freudas tikino, kad moterys, tai iš esmės kastruoti vyrai) ir kerta antausį dailės istorijai, kur nuoga moteris tebuvo menininko priemonė mokymuisi ir klestėjimui demonstruoti. Tuo pat metu savęs bučiavimo aktas dvelkia ir vienatve, kažko neišsipildymo skausmu. O tai suprantama, net žodžio „feminizmas“ nepernešančiam asmeniui.

Melnikova yra viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, kuri neneigia savo feministinių nuostatų, o būtent – vengia etikečių klijavimo žalos ir mene, ir gyvenime. Kita vertus, ji puikiai suvokia, kad „feminizmas“ irgi yra etiketė, kuri kenkia kaip ir visos kitos. Todėl jos kūrybos pozicijoje svarbiau aptakumas, vengimas būti įvardintai, kas pilnai atitinka garsios teoretikės Judith Butler idealą.

Videoperformanse „(Ne)monumentalu“ (2009 m., 1 min) Melnikova pavergia fontaną: atsistoja jo centre lyg užimtų kokio nors Neptūno skulptūros centrinę vietą ir pasikinko čiurkšlių čiaupus, plaka juos bizūnu. Formų (čiaupai fališki) ir veiksmų (plakimas, kaip subversyvus seksas) erotinės potekstės ir menininkės pasirinkta vieta situacijoje apverčia įprastus lygčių vaidmenis. Juk paprastai skulptūrose moterys būna Pavasariais, Skrydžiais ir Motinyste… T. y. alegorijomis. Jei Melnikova ir tampa alegorija, tai nebent ko nors apie ką padoriose kompanijose garsiai nekalbama.

Šiuo metu menininkė gyvena Barselonoje, todėl dar labiau tolsta nuo Lietuviškos scenos vaizdinijos ir atsikartojančių psichologinių trasų. Tapyboje mąžta drastiškos emocijos. Temų spektras plečiasi nuo asmeninių į kitų žmonių stebėjimus. Bet išlieka keisto nutylėjimo efektas.

Monika Krikštopaitytė