Galvojant apie Algį Griškevičių mintyse iškyla pilni detalių, nežemiškos šviesos ištikti ir krūptelėjimo akimirką sustabdyti tapyti miesto (vidaus ir išorės) atvaizdai; teatrališkas mizanscenas primenanti fotografija ir ažūriška iš vytelių suręsta skulptūra. Šalia kūrybos, negalima nepaminėti menininko visuomeniškumo – gebėjimo suburti žmones bendriems projektams. Be šios savybės nebūtų buvę nei nuotraukų serijų iš Mikališkių kaimo, kurias kuriant dalyvavo visa bendraminčių grupė, nei daugybės įvairaus žanro bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Nors Griškevičiaus tapyba ir fotografija vizualiai labai skiriasi (tapyba spalvota, net marga, nuotraukos juodai baltos, detalės tik kelios ir visada kažką reiškiančios), tačiau reikšmingos akimirkos gaudymo (kad ir surežisuojant) principas išlieka esminiu ir ten, ir ten. Tapyboje įmažinta mergaitė kaip tik pakėlusį rankinį laikroduką prie ausies, ar miesto peizažas ant kurio nusėdo išrausvėjusios sutemos, tokios, kokios būna tik kelias minutes. Tapyti ar fotografuojami objektai paklusniai lyg atskiri žodžiai sustoja į prasmingus sakinius.

Savo kūryboje Algis mėgsta deformuoti laiką. Ne tik spalvas, vaizdo logiką (todėl kartais jį prasminga sieti su siurrealistais), ne tik parafrazes (nuotraukose galima atpažinti kitų populiarių kūrinių ar posakių perdirbinius). Tapytojas sukuria galimybę ilgai spoksoti į tik akimirką buvusį įvykį, patirtą įspūdį. Šia prasme jo tapyba turi fotografijos savybę pagauti laiką. Tačiau ne tikro pasaulio atvaizdavimas domina tapytoją, o jo režisavimas. Darbas teatro dailininku kūrybos pradžioje, asmenybei besiformuojant, neliko be pėdsako. Tai pripažįsta ir pats menininkas, o ir kūriniai aktyviai siekiantys kontakto su žiūrovu šiam įspūdžiui antrina. Personažais virtę medžiai, simbolinio krūvio pritvinkę laiveliai, apleisti atrakcionai sustingsta lyg želė prieš žiūrovo akį, kad galėtų būti perskaityti.

Kaip tapytojas Griškevičius turi savitą stilistiką: tolimiausi planai priartėję prie puantilizmo (sudėlioti iš mažyčių virpančių dėmelių); antri planai sudaryti iš geometrizuotų struktūrų, o artimiausieji – beveik fotografinio tikslumo (ypač dažnai pirmame plane atsiranda lygus lyg stiklas vandens telkinio paviršius). Algio kolorito irgi su niekuo nesupainiosi – jis vienalytis, beveik niekada nebūna kontrastingas ir labai dažnai persmelktas niūraus rausvumo.

Dalis jo tapybos yra labai šneki, su fantastiniais motyvais. Čia danguje gali plaukyti ne tik žuvys, bet ir keisti vyrukai ar kosminiai kiaušiniai. Laisvos fantazijos padiktuotos drobės primena knygų skirtų vaikams iliustracijas. Kita tapybos dalis yra labiau rimta, dramatiška – skirta ne pasakojimams, o nuojautoms. Tuščių žaidimo aikštelių sutemose, karuselių auštant, vandens bokštų ir kitų žmogaus veiklos liudininkų vienatvė ir tyla, bent jau mane, įtraukia labiausiai. Tai pramiegoti pasaulio atvaizdai, kai šis lūkuriuoja. Tai nuojautų zona bylojanti apie užsimezgančias ir menanti neišsipildžiusias viltis.

Monika Krikštopaitytė